Prieš sodindami tulpių svogūnėlius spalį atlikite testą: minkštas lukštas žada prastą pavasarį

Ar esate iš dėžutės išvertę tulpių svogūnėlius ant stalo, jau suplanavę, kur pavasarį bus geltoni, raudoni ar violetiniai žiedai, ir tik tada pastebėję, kad vienas jų po pirštais keistai pasiduoda? Iš pirmo žvilgsnio jis gali atrodyti visai padoriai: lukštas dar yra, spalva normali, gal tik truputį susiraukšlėjęs. Tačiau būtent toks svogūnėlis dažnai tampa priežastimi, kodėl balandį lysvėje atsiranda ne laukta spalvų juosta, o keli reti, silpni lapai ir tuščios vietos.

Spalis daugeliui yra tulpių sodinimo metas, kai norisi viską padaryti vienu prisėdimu: iškasti duobutes, sudėti svogūnėlius ir pamiršti iki pavasario. Vis dėlto kelios minutės, skirtos jų apžiūrai rankomis, gali išgelbėti nuo nusivylimo. Paprastas spaudimo testas padeda atskirti svogūnėlį, kuris dar turi jėgų augti, nuo to, kuris žemėje greičiausiai tik pradės irti.

Tulpė visą savo būsimą pavasarį nešiojasi svogūnėlyje. Jame sukauptos maisto medžiagos, būsimo žiedo užuomazga ir jėgos šaknims. Todėl sodinant svarbu ne vien duobutės gylis ar gražiai parinkta vieta – pirmiausia verta įsitikinti, kad į žemę keliauja gyvas, sveikas sodinukas.

Vienas paspaudimas pasako daugiau nei gražus lukštas

Prieš sodindami paimkite kiekvieną svogūnėlį į ranką ir lengvai spustelėkite pirštais. Sveikas tulpių svogūnėlis turi būti tvirtas, tankus, lyg nedidelis kietas svogūnas iš virtuvės. Jo išorinis lukštas gali būti sausas, rusvas, kiek apsilaupęs – vien dėl to jo mesti lauk nereikia. Svarbiausia, kas jaučiasi po tuo lukštu: tvirta, neįdubanti masė.

Jeigu svogūnėlis yra minkštas, lyg kempinėtas, spaudžiant įdumba arba iš jo vietomis sunkiasi drėgmė, tai blogas ženklas. Dažniausiai tai reiškia prasidėjusį puvinį, pažeidimą po netinkamo laikymo arba ligą. Toks svogūnėlis gali visai nesudygti, o kartais išleidžia silpną lapą, kuriam nebeužtenka jėgų suformuoti žiedą.

Atkreipkite dėmesį ir į kvapą. Sveiki svogūnėliai paprastai neturi ryškaus kvapo, o supuvę gali skleisti rūgštoką, pelėsių ar drėgno rūsio kvapą. Įtartinos ir tamsios, šlapios dėmės, pilkšvas ar žalsvas pelėsis, gilesni įtrūkimai. Vienas sausas paviršinis įbrėžimas dar nėra tragedija, tačiau minkštumas kartu su dėmėmis jau yra aiški priežastis tokio svogūnėlio nesodinti.

Kartais gaila išmesti didelį svogūnėlį, ypač jei jis buvo pirktas brangiau ar liko iš ankstesnio sezono. Tačiau sodinant abejotiną svogūnėlį rizikuojama ne tik jo vieno žiedu. Puvinys drėgnoje dirvoje gali plisti, o po pavasario tenka spėlioti, kodėl iš gražiai suplanuoto tulpių plotelio liko spragos.

Prieš sodindami tulpių svogūnėlius spalį atlikite testą: minkštas lukštas žada prastą pavasarįNuotrauka: Pixabay / AlkeMade

Kodėl svogūnėliai suminkštėja dar nepasiekę lysvės

Dažniausia priežastis – per daug drėgmės laikant svogūnėlius iki sodinimo. Jie nėra bulvės, kurias galima palikti uždarame plastikiniame maiše sandėliuke. Jei po pirkimo ar iškasimo svogūnėliai neturėjo oro, buvo laikomi šiltoje, drėgnoje vietoje arba suspausti gilioje dėžėje, jie pradeda kaisti ir pūti iš vidaus. Išorinis lukštas gali dar kurį laiką maskuoti problemą.

Kita bėda – mechaniniai pažeidimai. Svogūnėlis gali būti įpjautas kasant, suspaustas vežant ar pažeistas valant žemes. Per tokią vietą lengviau patenka infekcijos, ypač jei derlius sudėtas nevisiškai pradžiūvęs. Todėl rudenį iš dėžės verta išimti ne tik akivaizdžiai supuvusius, bet ir tuos, kurių dugnelis ar šonai įtartinai minkšti.

Šeimai, kuri sodina kelias dešimtis tulpių vaikams džiaugtis pavasarį, viena nesėkmė dažnai atrodo smulkmena. Tačiau kai po žiemos išlenda vos pusė planuotų žiedų, nemaloniausia būna ne pinigai, o sugadintas laukimas. Senjorams, prižiūrintiems mažą gėlyną prie namo, tuščios vietos ypač krinta į akis, nes kiekvienas svogūnėlis sodintas su mintimi, kad pavasarį kiemas vėl atgis.

Vis dėlto ne kiekvienas netobulai atrodantis svogūnėlis yra pasmerktas. Sausesnis, mažesnis ar su atsilupusiu lukštu dar gali sėkmingai augti, jei liečiant jis išlieka kietas ir neturi pelėsio. Žmogus dažnai suklysta išmesdamas tą, kuris atrodo negražiai, bet yra sveikas, ir pasodindamas gražų, lygų, tačiau jau minkštėjantį svogūnėlį. Būtent todėl rankų testas patikimesnis už vien žvilgsnį.

Sodinti verta ne viską, o tai, kas turi jėgų pavasariui

Patikrintus svogūnėlius sodinkite į purią, neužmirkstančią dirvą. Tulpėms pavojingas ne vien šaltis – daug žalos padaro žiemos ir ankstyvo pavasario drėgmė, kai vanduo ilgai laikosi aplink svogūnėlį. Jei gėlynas sunkioje molingoje žemėje, verta parinkti aukštesnę vietą arba pagerinti dirvos laidumą, kad lietaus vanduo neužsistovėtų.

Nereikia skubėti sodinti vien todėl, kad kalendoriuje spalis. Geriau rinktis dieną, kai žemė dar nėra įšalusi, bet jau vėsi, o svogūnėliai iki sodinimo laikomi sausai, vėsiai ir laidžioje orui dėžėje ar popieriniame maišelyje. Uždarytas plastikinis maišas trumpam gali atrodyti patogus, tačiau jame susikaupusi drėgmė yra būtent tai, ko rudeniniams svogūnėliams nereikia.

Jei turite vos kelis minkštus egzempliorius, nebandykite jų „gelbėti“ sodindami atokiau nuo kitų ir tikėdamiesi geriausio. Saugiau juos pašalinti, o po kontakto nusiplauti rankas ir nenaudoti jų likučių kompostui, jei matomas puvinys ar pelėsis. Sveikus svogūnėlius sodinkite atskirai nuo įtartinų, nepergrūskite jų vienoje duobėje ir po sodinimo nepalikite vietos nuolat šlapios.

Gėlynas pavasarį neatsilygina už skubėjimą – jis parodo, kiek dėmesio gavo rudenį. Todėl prieš užberiant paskutinę žemių saują verta prisiminti labai paprastą taisyklę: tvirtas svogūnėlis turi šansą pražysti, o minkštas dažniausiai tik palaidoja jūsų lūkestį kartu su savimi.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!