Kai braškės pavasarį apsipila žiedais, natūralu tikėtis gausaus derliaus. Tačiau ne kartą esu mačiusi situaciją, kai žiedų būna daug, o uogų – gerokai mažiau, nei tikėtasi. Vienos smulkios, kitos kreivos, dalis žiedų tiesiog nubyra, o kerai, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo sveiki, derliaus neduoda tiek, kiek galėtų. Tokiais atvejais visada pagalvoju apie vieną dažnai pamirštamą mikroelementą – borą. Braškėms jo reikia nedaug, bet tinkamu metu panaudota boro rūgštis gali padėti uogoms megztis kur kas geriau.
Kodėl boras braškėms toks svarbus
Boras braškėms ypač reikalingas prieš žydėjimą ir uogų mezgimo pradžioje. Jis dalyvauja žiedų formavimosi procesuose, padeda žiedadulkėms išlikti gyvybingesnėms, prisideda prie geresnio apsidulkinimo ir tolygesnio uogų augimo. Kai šio mikroelemento trūksta, braškės gali žydėti gausiai, bet rezultatas vis tiek nuvilia – uogos mezgasi prastai, būna smulkios, deformuotos, netolygios.
Iš patirties pastebiu, kad boro trūkumas dažniau išryškėja lengvesnėse, smėlingose, skurdesnėse dirvose, taip pat ten, kur braškės ilgiau auga vienoje vietoje ir žemė jau pavargusi. Žinoma, vien boro rūgštis neišspręs visų problemų. Jei kerai per tankūs, trūksta drėgmės, dirva rūgšti arba augalai nusilpę nuo ligų, reikia tvarkyti visą priežiūrą. Tačiau kai braškės atrodo sveikos, žiedų daug, o uogų mažai, boras tikrai vertas dėmesio.
Kada naudoti boro rūgštį, kad nauda būtų didžiausia
Svarbiausias laikas – prieš pat braškių žydėjimą arba pačioje žydėjimo pradžioje. Būtent tada augalas ruošiasi megzti uogas, todėl mikroelementų poreikis padidėja. Aš dažniausiai purškiu ramų vakarą arba apniukusią dieną, kai nėra kaitrios saulės ir aktyvaus bičių skraidymo.
Jei braškės silpniau mezga uogas, labai silpną tirpalą galima panaudoti dar kartą, kai uogos jau pradeda formuotis. Vis dėlto svarbu nepersistengti. Boro rūgštis nėra trąša, kurią reikėtų pilti kas savaitę. Dažniausiai pakanka vieno, daugiausia dviejų kartų per sezoną.
Kaip ruošiu tirpalą braškėms
Boro rūgštis šaltame vandenyje tirpsta prastai, todėl pirmiausia ją ištirpinu mažame kiekyje šilto vandens. Tik tada supilu į purkštuvą su reikiamu vandens kiekiu. Paprastai naudoju silpną tirpalą – apie 1 gramą boro rūgšties 1 litrui vandens. Jei nesu tikra, ar braškėms tikrai trūksta boro, tirpalą darau dar silpnesnį.
Čia labai svarbus tikslumas. Nerekomenduoju berti „iš akies“, nes boro perteklius augalams gali pakenkti. Per stiprus tirpalas gali nudeginti lapus, sutrikdyti augimą ir vietoj naudos atnešti bėdų. Todėl su boru elgiuosi kaip su vaistu – mažai, laiku ir tik tada, kai reikia.
Purškiu per lapus, bet ne bet kada
Braškėms labiausiai pasiteisina purškimas per lapus. Taip augalas greičiau gauna mikroelementą, o priemonė veikia būtent tuo metu, kai jos labiausiai reikia. Purškiu tolygiai, lengvai sudrėkindama lapus, bet ne taip, kad tirpalas varvėtų nuo kerų.
Niekada to nedarau per karštį, vidurdienį ar prieš pat lietų. Taip pat nepurškiu, kai braškės patiria sausros stresą – tuomet pirmiausia reikia palaistyti paprastu vandeniu. Jei augalas nusilpęs, bet dirva sausa, trąšos problemos neišspręs.
Kada boro rūgšties geriau nenaudoti
Jeigu braškės vešlios, lapai dideli, tamsiai žali, o uogos mezgasi normaliai, papildomo boro gali ir neprireikti. Nereikia tręšti vien todėl, kad „taip patarė kaimynė“. Aš visada žiūriu į patį augalą: ar žiedai byra, ar uogos deformuojasi, ar derlius tikrai silpnas.
Taip pat vengiu boro rūgšties, jei braškės jau pertręštos azotu. Tokie kerai augina daug lapų, bet mažiau uogų, o problema čia dažnai būna ne boro trūkumas, o netinkamas tręšimas.
Mano taisyklė paprasta: boras padeda tada, kai jo nepadauginame
Boro rūgštis braškėms gali būti labai naudinga, ypač tada, kai jos gausiai žydi, bet prastai mezga uogas. Tinkamu metu panaudotas silpnas tirpalas gali padėti užauginti daugiau gražių, tvirtesnių ir vienodesnių uogų.
Tačiau tai nėra priemonė, kurią reikia naudoti be saiko. Geriausias rezultatas būna tada, kai boro rūgštį deriname su gera braškių priežiūra: pakankamu laistymu, mulčiavimu, saikingu tręšimu ir sveikais, neperaugusiais kerais. Tada šis mažas mikroelementas gali padaryti didelį skirtumą – nuo gražiai žydinčio, bet nusivylimą keliančio braškyno iki tokio, kuriame uogos mezgasi gausiai ir džiugina visą sezoną.
