Gegužė pomidorams yra labai svarbus mėnuo. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tikrasis darbas prasidės tada, kai krūmai jau žydės ir megs vaisius, bet iš patirties galiu pasakyti priešingai: būtent gegužę padedami būsimo derliaus pamatai. Jei pomidorai šį mėnesį gauna pakankamai šilumos, šviesos, trąšų ir nėra perlaistomi, jie greičiau prigyja, užaugina stiprias šaknis ir vėliau kur kas lengviau atlaiko vasaros karščius, ligas bei derliaus apkrovą.
Pirmiausia žiūriu ne į lapus, o į šaknis
Gegužę pomidorai dažnai keliauja iš palangių į šiltnamį arba dar laukia persodinimo. Mano taisyklė paprasta: geriau kelias dienas palaukti, negu pasodinti į šaltą žemę. Pomidorai labai nemėgsta šaknų šalčio. Jei žemė šiltnamyje dar vėsi, augalas sustoja, lapai gali pamėlti, o vėliau jis ilgai neatsigauna.
Sodindama pomidorus visada pasirūpinu, kad duobutė būtų ne tik iškasta, bet ir „pamaitinta”. Įdedu saują gerai perpuvusio komposto, šiek tiek biohumuso, o jei dirva skurdesnė – ir truputį medžio pelenų. Tik nepersistengiu: pomidoras turi gauti maistinių medžiagų, bet jo negalima „užversti“ trąšomis iš karto.
Gegužės tręšimas turi būti protingas – ne vien lapams auginti
Dažna klaida – pavasarį pomidorus pertręšti azotu. Tada krūmas atrodo įspūdingai: lapai dideli, žali, stiebai stori. Bet vėliau prasideda nusivylimas – žiedų mažai, vaisiai mezgasi vangiai, o šiltnamyje greičiau plinta ligos. Todėl gegužę azotą naudoju saikingai.
Jei daigai silpni, blyškūs, galima palaistyti silpnu dilgėlių raugu arba organinėmis pomidorų trąšomis. Tačiau tirpalas turi būti praskiestas, ne stiprus. Man labiau patinka pomidorus tręšti mažesnėmis dozėmis, bet stebint augalą. Kai krūmas pradeda aktyviai augti, svarbu, kad jam netrūktų ne tik azoto, bet ir fosforo bei kalio – šaknims, žiedams ir būsimam vaisių skoniui.
Laistau retai, bet taip, kad vanduo pasiektų giliau
Pomidorai nemėgsta kasdienio paviršinio laistymo. Taip šaknys lieka arti paviršiaus ir augalas tampa lepesnis. Gegužę, ypač po pasodinimo, laistau atsargiai: pirmą kartą gerai palaistau sodinant, o paskui leidžiu šaknims ieškoti drėgmės giliau.
Vanduo turi būti šiltas, ne ledinis iš šulinio ar čiaupo. Šaltas vanduo pomidorams yra stresas. Laistau tik prie šaknų, ne per lapus, geriausia ryte arba pirmoje dienos pusėje. Jei šiltnamyje vakare lieka daug drėgmės, atsiranda puikios sąlygos ligoms.
Mulčias gegužę labai palengvina darbą
Kai žemė jau pakankamai įšilusi, pomidorus mulčiuoju. Tam tinka apvytinta nupjauta žolė, šiaudai, kompostas. Mulčias sulaiko drėgmę, neleidžia žemei greitai perdžiūti ir sumažina temperatūros svyravimus prie šaknų. Be to, laistant mažiau taškosi žemė ant lapų, o tai svarbu ligų profilaktikai.
Tik vieno nedarau – nemulčiuoju per anksti, kai dirva dar šalta. Tada mulčias gali sulaikyti šaltį, o pomidorams to tikrai nereikia. Pirmiausia leidžiu žemei sušilti, o tik tada ją uždengiu.
Gegužę formuoju stiprų, o ne chaotišką krūmą
Kai pomidorai prigyja, pradedu juos rišti ir stebėti pažastinius ūglius. Aukštaūgius pomidorus formuoju, kad augalas nešvaistytų jėgų pertekliniams ūgliams. Jei viską paliksime augti laisvai, šiltnamyje greitai pasidarys tanku, drėgna ir nepatogu prieiti.
Taip pat reguliariai vėdinu šiltnamį. Net gegužę, kai naktys dar vėsios, dieną šiltnamis gali labai greitai įkaisti. Pomidorams reikia šilumos, bet ne tvankumos. Geras oro judėjimas padeda augalams būti tvirtesniems ir mažina ligų riziką.
Mano gegužės taisyklė – nepersistengti, bet nepraleisti svarbiausių darbų
Pomidorams gegužę reikia ne stebuklingos trąšos, o teisingos priežiūros. Šilta žemė, saikingas tręšimas, gilus laistymas, mulčias, rišimas ir vėdinimas dažnai lemia daugiau nei brangiausios trąšos.
Jei šį mėnesį pomidorams padėsime užauginti stiprias šaknis ir sveiką krūmą, vėliau jie daug geriau žydės, megs vaisius ir užaugins tą derlių, dėl kurio verta kasdien užsukti į šiltnamį. O saldus, tvirtas, savo rankomis užaugintas pomidoras prasideda būtent dabar – gegužę.
