Bijūnai sode visada atrodo kaip maža šventė. Pirmiausia pasirodo tvirti raudoni ūgliai, vėliau – vešlūs lapai, o galiausiai ant stiebų ima brinkti apvalūs pumpurai. Atrodo, belieka tik sulaukti, kol jie prasiskleis.
Tačiau vieną rytą priėjau prie savo bijūnų ir pamačiau vaizdą, kuris iš pradžių išgąsdino: pumpurai buvo aplipę skruzdėlėmis. Jos ropinėjo aukštyn ir žemyn, lindo tarp žiedlapių, būriavosi ties lipniu paviršiumi. Pirma mintis buvo paprasta – reikia kažką daryti, kol gėlės dar nesugadintos.
Anksčiau tokiais atvejais būčiau ieškojusi purškalo. Bet dabar elgiuosi kitaip. Ir, tiesą sakant, bijūnai dėl to tik gražesni.
Kodėl skruzdėlės taip mėgsta bijūnus?
Daugelis sodininkų, pamatę skruzdėles ant bijūnų, išsigąsta, kad jos naikina pumpurus. Tačiau dažniausiai jos nėra pagrindinė problema.
Bijūnų pumpurai išskiria saldų, lipnų nektarą. Būtent jis ir vilioja skruzdėles. Joms tai tarsi nemokamas desertas tiesiai ant gėlės. Todėl jos susirenka prie pumpurų, vaikšto aplink juos ir maitinasi tuo saldžiu sluoksniu.
Svarbiausia žinoti: skruzdėlės pačių bijūnų dažniausiai negraužia ir žiedų nesunaikina. Jos tiesiog naudojasi tuo, ką augalas natūraliai išskiria.
Anksčiau tikėjau mitu, kad be skruzdėlių bijūnai neišsiskleis. Tai nėra tiesa. Bijūnai puikiai prasiskleidžia ir be jų. Tačiau pačios skruzdėlės dažniausiai taip pat nėra tokios pavojingos, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Kodėl atsisakiau chemikalų?
Ilgą laiką man atrodė, kad jei ant augalo matau vabzdžių, reikia purkšti. Taip darė kaimynai, taip patarė kai kurie pardavėjai, taip buvo įprasta. Bet kuo daugiau stebėjau savo sodą, tuo labiau supratau, kad chemikalai išsprendžia vieną problemą, bet dažnai sukuria kitą.
Purškalai veikia ne tik skruzdėles. Jie gali pakenkti ir bitėms, boružėms, drugiams bei kitiems naudingiems vabzdžiams. O būtent jie palaiko sodo pusiausvyrą.
Be to, bijūnai žydi tuo metu, kai sode jau aktyviai lankosi apdulkintojai. Nenorėjau, kad dėl kelių skruzdėlių nukentėtų visas mažas sodo gyvenimas.
Todėl dabar pirmiausia nepuolu kovoti. Aš stebiu. Jei skruzdėlės tik vaikšto ant pumpurų, o pats augalas atrodo sveikas, dažniausiai nieko dramatiško nedarau.
Ką darau, kai skruzdėlių labai daug?
Jeigu skruzdėlių ant bijūnų atsiranda tiek daug, kad pumpurai atrodo visiškai aplipę, pirmiausia imuosi paprasčiausio būdo – vandens.
Ryte arba vakare, kai nėra kaitrios saulės, švelniai nupurškiu pumpurus vandens srove. Ne stipria, kad nepažeisčiau žiedų, o tokia, kuri tiesiog nuplauna dalį skruzdėlių ir lipnaus sluoksnio.
Vanduo dažnai padaro daugiau, nei tikimės. Jis neapnuodija augalo, nepakenkia dirvai ir neišbaido visų naudingų vabzdžių iš sodo.
Jei reikia, po dienos ar dviejų pakartoju. Dažniausiai to visiškai pakanka. Bijūnai toliau auga, pumpurai bręsta, o skruzdėlių kiekis sumažėja.
Tikroji problema gali būti amarai
Kartais skruzdėlės ant augalų rodo ne bijūnų nektarą, o kitą bėdą – amarus. Skruzdėlės mėgsta amarų išskiriamą saldų skystį, todėl gali juos net savotiškai „saugoti“.
Todėl visada apžiūriu ne tik pumpurus, bet ir stiebus bei apatinę lapų pusę. Jei matau smulkius žalius, juodus ar pilkšvus vabzdžius, tada jau žinau, kad reikia tvarkytis ne su skruzdėlėmis, o su amarais.
Tokiu atveju pirmiausia vėl naudoju vandenį. Stipresnė srovė nuo lapų dažnai nuplauna nemažą dalį amarų. Jeigu jų daug, galima naudoti švelnų muilo tirpalą, bet labai atsargiai ir tik ne per kaitrą.
Svarbu nepurkšti žiedų be reikalo ir visada pirmiausia išbandyti tirpalą ant mažos augalo dalies. Bijūnai gražūs, bet jų pumpurai jautrūs, todėl čia nereikia persistengti.
Kaip saugau bijūnus natūraliai?
Dabar mano taisyklė paprasta: kuo mažiau panikos, tuo geriau sodui. Bijūnams labiausiai padeda ne agresyvi kova, o tinkamos sąlygos.
Pirmiausia pasirūpinu, kad jie augtų saulėtoje vietoje ir nebūtų per daug suspausti kitų augalų. Kai oras tarp stiebų gerai cirkuliuoja, augalai būna sveikesni ir rečiau kenčia nuo ligų.
Taip pat vengiu perlaistymo. Bijūnai nemėgsta stovėti šlapioje dirvoje. Geriau palaistyti rečiau, bet gausiau, ypač per sausras.
Aplink augalus nepalieku supuvusių lapų ar senų augalų liekanų, nes ten gali slėptis kenkėjai ir ligų sukėlėjai. Rudenį nupjaunu nunykusius stiebus ir išnešu juos iš gėlyno.
Sveikas augalas pats geriau susitvarko su mažais sodo iššūkiais. O kelios skruzdėlės ant pumpurų dar tikrai nereiškia katastrofos.
Ko daugiau nebedarau?
Anksčiau būčiau skubėjusi pirkti stiprių priemonių, purkšti visą krūmą ir tikėtis greito rezultato. Dabar to nebedarau.
Nebepilu chemikalų tiesiai ant pumpurų. Nebarstau miltelių aplink augalą vien todėl, kad pamačiau kelias skruzdėles. Nebandau sunaikinti visko, kas juda.
Sodas nėra sterili svetainė. Jame turi būti gyvybės. Ne kiekvienas vabzdys yra priešas, o ne kiekvienas „užpuolimas“ iš tikrųjų yra pavojus.
Kai tai supratau, sodininkystė tapo ramesnė. Mažiau baimės, mažiau skubotų sprendimų, daugiau stebėjimo.
Bijūnai žydi ir be kovos
Šiandien, pamačiusi skruzdėles ant bijūnų pumpurų, nebegriebiu purškalo. Pirmiausia pažiūriu, ar augalas sveikas. Jei pumpurai tvirti, lapai gražūs, o skruzdėlės tik renka saldų nektarą, leidžiu gamtai dirbti savo darbą.
Jeigu jų per daug, nuplaunu vandeniu. Jeigu randu amarų, tvarkausi švelniai ir tiksliai. O jei viskas gerai, tiesiog laukiu žiedų.
Ir jie prasiskleidžia. Dideli, kvapnūs, sunkūs, tokie gražūs, kad supranti – kartais geriausia pagalba augalui yra ne stipriausia priemonė, o kantrybė.
Skruzdėlės ant bijūnų pumpurų ne visada yra nelaimė. Dažnai tai tik ženklas, kad augalas gyvas, saldus ir pasiruošęs žydėti.
