Daugelis sodininkų įsitikinę, kad kompostas – tai tiesiog atliekų krūva, kuri laikui bėgant pati pavirs trąša. Tačiau žiema šią iliuziją greitai sugriauna. Minusinė temperatūra gali visiškai sustabdyti biologinius procesus, o krituliai – išplauti vertingiausias medžiagas. Jei komposto neapsaugojote, pavasarį galite likti su beverte mase vietoj kokybiško humuso.
Kompostas – gyvas mechanizmas, o ne atliekų krūva
Kompostavimas yra sudėtingas biologinis procesas, kurį palaiko milijonai mikroorganizmų. Bakterijos, grybeliai ir kiti skaidytojai organines atliekas paverčia stabilia, maistingąja medžiaga tik tada, kai sąlygos jiems palankios. Pagrindinis veiksnys – temperatūra.
Aktyvus kompostavimas vyksta tada, kai vidinė krūvos temperatūra išlieka pakankamai aukšta. Šiluma čia nėra atsitiktinė – ji susidaro natūraliai skaidymo metu. Tačiau jei išorinė temperatūra nukrenta gerokai žemiau nulio, visa sistema ima lėtėti. Be apsaugos šiluma išsisklaido, o mikroorganizmų aktyvumas sustoja.
Šaltis sustabdo procesą
Žiemos metu neapsaugota komposto krūva ar duobė praranda savo „vidinę varomąją jėgą“. Užšalus masės paviršiui, sumažėja deguonies cirkuliacija, o bakterijos pereina į neveiklią būseną. Tai reiškia, kad skaidymas praktiškai nevyksta.
Rezultatas – keli mėnesiai prarasto laiko. Vietoj to, kad kompostas bręstų, jis tiesiog laukia atšilimo. Pavasarį tokia krūva dažnai būna netolygi, per drėgna arba susiskaidžiusi netinkamai. Tai ne efektyvus procesas, o užšaldyta pauzė.
Krituliai – tylus maistinių medžiagų vagis
Dar viena rimta problema – lietus ir tirpstantis sniegas. Atvira komposto duobė sugeria drėgmę kaip kempinė. Vanduo išplauna azotą ir kitas vertingas maistines medžiagas, kurios turėtų likti komposte ir vėliau maitinti augalus.
Perteklinė drėgmė taip pat išstumia deguonį. O be deguonies prasideda anaerobiniai procesai – puvimas, nemalonus kvapas ir sumažėjusi galutinio produkto kokybė. Tai dažniausia klaida, kurią sodininkai supranta tik tada, kai jau per vėlu ką nors taisyti.
Uždengimas – paprastas, bet būtinas sprendimas
Jei norite, kad kompostas žiemą išliktų gyvybingas, jį būtina uždengti. Plėvelė ar kita drėgmės nepraleidžianti medžiaga sukuria apsauginį barjerą nuo lietaus ir sniego. Tuo pačiu ji padeda išlaikyti vidinę šilumą.
Po danga susidaro stabilesnis mikroklimatas. Temperatūros svyravimai mažesni, bakterijos ilgiau išlieka aktyvios, o maistinės medžiagos neišplaunamos. Tai ne papildoma prabanga, o elementari apsauga, kuri lemia galutinę trąšų kokybę.
Svarbu, kad danga nebūtų visiškai hermetiška – kompostui reikalinga minimali ventiliacija. Tačiau apsauga nuo tiesioginių kritulių ir šalčio yra kritinė.
Pavasario momentas – ne mažiau svarbus
Atšilus orams dangą reikia nuimti. Kompostas turi gauti pakankamai deguonies, kad procesas vėl suintensyvėtų. Jei apsauga paliekama per ilgai, gali susidaryti perteklinė drėgmė ir sulėtėti aeracija.
Tinkamai prižiūrėtas kompostas pavasarį bus purus, tamsus ir maistingas. Neapsaugotas – šlapias, išplautas ir silpnos vertės. Skirtumas akivaizdus.
Išvada – žiema atskleidžia visas klaidas
Kompostavimas nėra sezoninis užsiėmimas, kurį galima „išjungti“ iki pavasario. Tai nuolatinis procesas, kuriam būtinos tinkamos sąlygos. Žiema tampa testu: ar suprantate biologinius principus, ar tiesiog tikitės sėkmės.
Jei kompostą palikote atvirą, rizikuojate prarasti mėnesių darbą. Jei jį apsaugojote, pavasarį turėsite vertingą, koncentruotą trąšą, kuri sustiprins visą sodą. Sprendimas paprastas – arba valdote procesą, arba leidžiate šalčiui jį sustabdyti.
