Kainos auga greičiau nei jūsų atlyginimas, o statistiniai duomenys, kuriais jus maitina valdžios atstovai, atrodo lyg iš fantastikos filmo? Pasirodo, nesate vieni! Seimo Biudžeto ir finansų komitetas pagaliau nusprendė pažvelgti tiesai į akis ir išsiaiškinti, kodėl maisto kainos Lietuvoje taip skiriasi nuo statistinių vidurkių.
Ar pagaliau sužinosime tikrąsias maisto kainų kilimo priežastis? Ar valdžios institucijos pripažins problemą ir imsis realių veiksmų? O gal ir toliau gyvensime iliuzijų pasaulyje, kuriame maistas pigus tik statistikoje?
„Mes juk Lietuvoje gyvenam, kiekvienas iš mūsų einam į parduotuvę. Aš matau įvairius statistinius duomenis, bet kai nueinu į parduotuvę ir pažiūriu į lentynas, tai ten, na, niekaip nerandu tos „vidutinės kainos“.
Visos kainos yra didesnės negu vidutinės! Tai gal kas nors galėtų paaiškinti, kodėl kainos lentynose ir kainos biurokratų statistikose taip skiriasi?“, – klausia A. Sysas.
Pasak komiteto pirmininko, kokiame nors mažame miestelyje sviestas gal ir kainuoja 9 eurus, bet „jūs nerasite tokių kainų visame Vilniuje“.
A. Sysą ypač sudomino posėdyje pateikta informacija apie tamsios duonos kainos struktūrą.
„Kiti gamintojai gauna 30–40 proc. nuo produkto, o štai tamsios duonos atveju mažmeninė ir didmeninė prekyba pasiima virš 70 proc., o gamintojas gauna 4 proc. nuo duonos kepaliuko (ar kitokio gaminio). Kaip tai paaiškinti?“ – valdininkų teiravosi A. Sysas.
Atsakingų institucijų atstovai pažadėjo pateikti papildomos informacijos vėliau.
Vyriausybės inicijuojama Maisto taryba prisidės prie skaidrinimo
Premjero, socialdemokrato Gintauto Palucko inicijuojama Lietuvos maisto taryba, be kitų funkcijų, galės išsamiau ir visapusiškiau įvertinti „lietuviškų“ maisto kainų fenomeną, kuriuo mūsų šalis išsiskiria Europos Sąjungoje.
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) Žemės ūkio komiteto pirmininkas Mindaugas Maciulevičius pažymi, kad kitose šalyse maisto tarybos atlieka svarbią funkciją, ypač jeigu valstybės institucijos yra įpareigojamos joms teikti grįžtamąją informaciją ir pagrįstus atsakymus.
„Maisto tarybų misija – užtikrinti socialinę pažangą per maistą. Maisto tarybų veikla Europos šalyse grindžiama pilietiniu dialogu: įtraukiami pažeidžiamų ir marginalizuotų visuomenės grupių, kaimo vietovių atstovai, socialiniai partneriai, o jas sudaro akademinės bendruomenės ekspertai ir mokslininkai, maisto tiekimo grandinės dalyviai (ūkininkai, maisto verslo įmonės ir perdirbėjai, mažmenininkai, profesinės sąjungos), švietimo sistemos dalyviai ir pilietinės visuomenės organizacijos (kovos su skurdu tinklai, maisto bankai, socialinės platformos), jaunimo atstovai“, – vardija socialdemokratas.
Anot M. Maciulevičiaus, maisto tarybos teikia įrodymais pagrįstas maisto politikos rekomendacijas.
„Tikslas – mažinti kaimo ir miesto atskirtį, derinti gamintojų, prekybininkų ir vartotojų interesus. Realybė tokia, kad ne visi gyventojai turi lygias galimybes gauti sveiko, įperkamo ir tvaraus maisto“, – pažymi M. Maciulevičius.
Anot eksperto, Lietuvos maisto taryba galėtų imtis tokių klausimų kaip maisto grandinės skaidrumas, vertės pasiskirstymas grandinėje, nesąžiningų prekybos praktikų direktyvos įgyvendinimas, smulkiųjų tiekėjų diskriminavimas, prekybininkų taikomi „lentynos mokesčiai“, kiti rinkodaros mokesčiai, geresnis produktų pozicionavimas, fiskalinės paskatos, papildomų kaštų įtaka galutinei produktų kainai (pvz., didėjantis pakuotės mokestis), pagalba grandinės dalyviams taupant (pvz., įrengiant saulės paneles), maisto kokybė, importo iš trečiųjų šalių iššūkiai.
„Ir ES institucijos ragina stiprinti demokratiją maisto srityje ir maisto politikos procese“ – pabrėžia LSDP žemės ūkio komiteto pirmininkas Mindaugas Maciulevičius.
Šaltinis: Elta, LSDP
