Kodėl bijome praleisti naujienas ir įvykius: kaip veikia FOMO

Kartais atrodo, kad gyvename pasaulyje, kuriame kas sekundę kažkas vyksta. Naujos tendencijos, skubios naujienos, skandalai, memai, filmų premjeros, kriptovaliutų naujienos, atnaujinimai socialiniuose tinkluose – visa tai liejasi nesustojančia srove 24/7.

Ir tuomet apima pažįstamas jausmas: „o gal aš ką nors praleidau?“ Jis verčia tikrinti naujienų srautą prieš miegą, skaityti „push“ pranešimus metro ir naršyti „TikTok“ per pusryčius. Šis jausmas vadinamas FOMO.

Kodėl mes taip bijome „iškristi“ iš informacijos srauto? Iš kur šiuolaikiniam žmogui šis nerimą keliantis pojūtis? Ir kaip išmokti gyventi be nuolatinės baimės kažko nežinoti?

Kas yra FOMO ir iš kur jis kyla?

FOMO – tai angliško posakio Fear Of Missing Out akronimas, kuris verčiamas kaip baimė ką nors praleisti. Tai būsena, kai žmogus jaudinasi, kad kol jis užsiėmęs vienu dalyku – pasaulyje vyksta įvykiai, apie kuriuos jis nežino. Jis gali praleisti tendenciją, naujieną, pokštą, galimybę, kvietimą ar diskusiją.

Psichologai mano, kad šios baimės šaknys glūdi giliai mūsų evoliucijoje. Dar pirmykštėse gentyse būti „informuotam“ reiškė padidinti savo išgyvenimo šansus. Žinoti, kur yra grobis, kur tyko pavojus, kas su kuo sudarė sąjungą – visa tai padėjo priimti teisingus sprendimus. Žmogus, neturintis aktualios informacijos, rizikavo atsidurti izoliacijoje arba pavojuje.

Šiuolaikiniame pasaulyje tokios grėsmės jau nebeaktualios, tačiau instinktas išliko. Socialiniai tinklai, naujienos, susirašinėjimo programėlės nuolat kursto jausmą: „kažkur kažkas vyksta – o aš dar nežinau“.

FOMO ypač stipriai pasireiškia, kai kalbama apie:

• socialinius įvykius – kažkas nuėjo į vakarėlį, o tu likai namie;
• naujienas – visi jau aptarinėja naujieną, o tu tik dabar apie ją sužinojai;
• finansus – kažkas investavo į kriptovaliutą ir uždirbo, o tu praleidai momentą;
• populiariąją kultūrą – išėjo naujas serialas, memas, tendencija, o tu dar nematei.

Kaip technologijos sustiprino FOMO

Anksčiau informacija mus pasiekdavo porcijomis. Laikraštis ryte, žinios per televizorių vakare – tarp jų būdavo visa diena tylos. Tu žinojai: jei nutiks kas nors svarbaus – papasakos rytoj. Naujienų srautas buvo ribotas, ir smegenys spėdavo jį „suvirškinti“.

Šiandien viskas pasikeitė. Išmanusis telefonas visada šalia, naujienų juosta atsinaujina kas sekundę, o nauji įvykiai pasirodo visą parą. Socialiniai tinklai, susirašinėjimo programėlės, naujienų portalai, „push“ pranešimai, istorijos, tiesioginės transliacijos – visa tai sukūrė begalinį, nesibaigiantį informacijos srautą. Ir kuo daugiau informacijos – tuo stipresnis jausmas, kad gali kažką praleisti.

Socialinių tinklų algoritmai yra specialiai sukurti taip, kad laikytų mus įtampoje:

• Skubumas – istorijos (stories) dingsta po 24 valandų: nepamatei – praleidai.
• Tiesioginės transliacijos – vyksta čia ir dabar: arba tu ten esi, arba tu „pavėlavai“.
• Tendencijos (trends) – atsiranda ir išnyksta beveik akimirksniu: memai, „flashmobai“, iššūkiai (challenges).
• Naujienos – kas valandą atsiranda naujas informacinis pretekstas.

Algoritmai pritaiko srautą taip, kad rodytų „karščiausią“ turinį – tai, ką jau aptarinėja kiti. Mes nevalingai įsitraukiame: o gal kažką praleisiu, o gal jau visi žino? Būtent taip stiprėja FOMO – sukuriama iliuzija, kad kažkas visada žino daugiau už tave.

Be to, atsirado nauja baimės rūšis – ne tiesiog praleisti naujieną, o praleisti tos naujienos aptarimą. Kartais žmonės skaito ne pačią naujieną, o komentarus po ja – kad suprastų, apie ką kalba kiti.

Ir kuo daugiau įrenginių aplink mus – tuo stipriau veikia šis mechanizmas. Telefonas, planšetė, nešiojamasis kompiuteris, išmanusis laikrodis, „push“ pranešimai – visa ši technika paverčia informacijos srautą nesibaigiančia upe.

Toliau skaitykite kitame puslapyje.