Žmogaus atmintis kartais demonstruoja stulbinamą trapumą, kai trauma ar liga gali ištrinti dešimtmečių asmeninę patirtį, palikdama žmogų be praeities. Tačiau šio sukrečiančio praradimo fone dažnai atsiskleidžia nuostabus paradoksas: asmuo, negalintis prisiminti savo vardo, toliau laisvai ir gramatiškai taisyklingai kalba gimtąja kalba. Šis fenomenas – ne stebuklas, o raktas į fundamentalių mūsų smegenų organizacijos principų supratimą.
Du atminties tipai
Žmogaus atmintis nėra vientisa saugykla, o sudėtinga tarpusavyje susijusių mechanizmų sistema. Deklaratyvioji atmintis yra atsakinga už sąmoningą faktų ir įvykių prisiminimą – būtent ji nukenčia amnezijos atveju, atimdama iš žmogaus gebėjimą prisiminti vakarykštę dieną ar artimųjų vardus. Tuo tarpu procedūrinė atmintis saugo automatizuotus įgūdžius: gebėjimą važiuoti dviračiu, užsirišti batus ir, kas yra kritiškai svarbu, kalbėti gimtąja kalba.
Šios atminties sistemos remiasi skirtingomis smegenų struktūromis. Deklaratyvioji atmintis yra kritiškai priklausoma nuo hipokampo – „jūrų arkliuko“ smilkininės skilties gilumoje, kuris pažeidimo atveju nustoja įrašinėti naujus prisiminimus. Procedūrinė atmintis yra paskirstyta tarp pamatinių branduolių (bazalinių ganglijų), smegenėlių ir motorinės žievės – struktūrų, kurios retai pažeidžiamos tipiškų amnezijos formų atveju.
Kalba kaip senovinis įgūdis
Gimtoji kalba įsisavinama unikaliu gyvenimo periodu, kai smegenys pasižymi maksimaliu plastiškumu. Iki devynių mėnesių amžiaus kūdikis sugeba atskirti visus visų pasaulio kalbų garsus, tačiau vėliau įvyksta nuostabi metamorfozė: neuronų tinklai „nusistato“ išskirtinai ties gimtosios kalbos garsais, o gebėjimas suvokti svetimas fonemas prarandamas amžinai.
Šis neuroninės specializacijos procesas sukuria smegenyse savotiškus gimtosios kalbos „atspaudus“. Fonologiniai modeliai, gramatinės struktūros ir sintaksės taisyklės tiesiogine to žodžio prasme įsispaudžia į neuronų tinklus, tapdami bazinės smegenų architektūros dalimi. Suaugus šios kalbinės schemos tampa tokios automatizuotos, kad veikia be sąmonės dalyvavimo – panašiai kaip kvėpavimas ar širdies plakimas.
Klinikiniai įrodymai
Neuropsichologijos istorijoje gausu stulbinančių atvejų, kai kalba išliko net esant visiškai amnezijai. Pacientas H.M., praradęs gebėjimą formuoti naujus prisiminimus po hipokampo pašalinimo, išsaugojo nepriekaištingą kalbą. Pacientai, sergantys Korsakovo sindromu, kurių atmintį sunaikino lėtinis tiamino (vitamino B1) trūkumas, toliau laisvai bendrauja, nors neprisimena, apie ką kalbėjo prieš minutę.
Tarptautinių įvaikinimo atvejų tyrimai prideda dar vieną nuostabų potėpį: suaugusieji, kurie buvo įvaikinti kūdikystėje ir visiškai pamiršo savo gimtąją kalbą, demonstruoja „gimtųjų“ kalbos zonų aktyvaciją smegenyse, kai klausosi pamirštos kalbos. Smegenys saugo pirminės kalbos pėdsakus dešimtmečius, net kai sąmoningas priėjimas prie jos yra visiškai prarastas.
Išvada
Gimtosios kalbos išsaugojimo amnezijos atveju fenomenas atskleidžia fundamentalią tiesą apie žmogaus prigimtį: kalba yra taip giliai integruota į smegenų architektūrą, kad tampa neatsiejama mūsų esybės dalimi. Net kai atmintis ištrina visa kita – vardus, veidus, gyvenimo įvykius – gebėjimas kalbėti išlieka paskutiniu žmogiškojo identiteto bastionu, liudijančiu stebėtiną pačios esmės to, kas daro mus žmonėmis, atsparumą.
Parašyti komentarą