Abrikosų kauliukai atrodo nekalti, bet viena medžiaga juose gali rimtai pakenkti sveikatai

Ant stalo lieka lėkštė su saldžiais, sultingais abrikosais, o šalia – saujelė kauliukų. Vieni juos išmeta nė nesusimąstę, kiti prisimena girdėję, kad viduje esantis branduolys esą vertingas, kartokas ir „natūralus“. Būtent čia prasideda pavojinga painiava: tai, kas atrodo kaip nekaltas riešutėlis, nėra įprastas užkandis.

Rizika slypi ne kietame kauliuko apvalkale, o jo viduje esančiame branduolyje. Jame gali būti amigdalino – natūraliai augale susidarančios medžiagos, kuri organizme gali virsti cianidu. Tai nėra gąsdinanti smulkmena ar vien teorinė galimybė: cianidas trukdo organizmo ląstelėms naudoti deguonį.

Didžiausia problema ta, kad žmonės dažnai vertina ne riziką, o skonį ir pažadus. „Suvalgiau vieną, nieko nenutiko“ gali atrodyti kaip įrodymas, jog viskas saugu. Tačiau amigdalino kiekis skirtinguose branduoliuose nevienodas, o organizmo reakcija priklauso ir nuo žmogaus amžiaus, kūno svorio, sveikatos bei suvalgyto kiekio.

Karstelėjęs branduolys nėra sveikuoliškas užkandis

Abrikoso kauliukas pats savaime yra labai kietas, todėl dažniausiai į organizmą nepatenka. Pavojus atsiranda tada, kai jis suskaldomas ir suvalgomas viduje esantis branduolys – ypač jei jis sukramtomas. Kramtant augalinės medžiagos susmulkinamos, o organizmui lengviau iš jų išlaisvinti junginius, iš kurių gali susidaryti cianidas.

Kartus skonis šioje situacijoje neturėtų būti priimamas kaip ypatingos naudos ženklas. Žmonės kartumą kartais sieja su „stipria“ augaline medžiaga, detoksikacija ar tariamu gydomuoju poveikiu. Tačiau kartus abrikosų branduolys gali turėti daugiau amigdalino nei saldesnis, o sveikatos klausimu tai nėra privalumas.

Ypač klaidina internete ar iš pažįstamų išgirsti pasakojimai apie vadinamąjį vitaminą B17. Šis pavadinimas dažnai vartojamas amigdalinui ar su juo susijusioms medžiagoms apibūdinti, nors tai nėra vitaminas, kurio žmogaus organizmui reikėtų kaip būtinos maistinės medžiagos. Natūralumas negarantuoja saugumo: daug augalų turi junginių, skirtų apsisaugoti nuo vabzdžių ar gyvūnų, o žmogaus organizmui jie gali būti kenksmingi.

Negalavimas gali prasidėti visai ne nuo pilvo

Apsinuodijimo požymiai nebūtinai iškart atrodo grėsmingi. Žmogų gali pykinti, skaudėti galvą, svaigti galva, apimti silpnumas ar neįprastas mieguistumas. Kartais atsiranda pilvo diskomfortas, vėmimas, nerimas, oro trūkumo jausmas ar padažnėjęs kvėpavimas.

Sunkesniais atvejais situacija gali progresuoti greitai: sutrinka orientacija, sąmonė, kvėpavimas, gali prasidėti traukuliai. Todėl po suvalgytų abrikosų branduolių atsiradus ryškiems ar stiprėjantiems negalavimams nereikėtų laukti, kol „praeis savaime“. Reikia skubiai kreiptis medicininės pagalbos ir aiškiai pasakyti, kas buvo suvalgyta.

Pavojų sunku pamatuoti namų sąlygomis. Negalima patikimai nuspręsti, kad vienas konkretus branduolys saugus vien iš jo dydžio, spalvos ar to, kad kitam žmogui anksčiau nieko nenutiko. Būtent toks neapibrėžtumas ir yra priežastis neeksperimentuoti, o ne ieškoti sau tariamai „leistinos“ ribos.

Abrikosų kauliukai atrodo nekalti, bet viena medžiaga juose gali rimtai pakenkti sveikataiNuotrauka: Pixabay / stevepb

Vaikui užtenka daug mažiau nei suaugusiajam

Šeimoje tokie kauliukai dažnai tampa smalsumo objektu. Vaikas mato vaisių, mato, kaip suaugusysis plaktuku suskaldo kietą apvalkalą, ir viduje randa į riešutą panašų branduolį. Mažesnio kūno svorio vaikui tas pats kiekis gali kelti kur kas didesnę riziką, todėl abrikosų kauliukų ir branduolių nereikėtų palikti ten, kur vaikas gali juos pasiimti.

Atsargesni turėtų būti ir senjorai bei žmonės, turintys lėtinių sveikatos problemų, ypač jei jų organizmas jautriau reaguoja į staigius kraujospūdžio, kvėpavimo ar medžiagų apykaitos pokyčius. Tačiau tai nėra produktas, kurį galima laikyti tinkamu sveikam suaugusiajam, o rizikingu tik jautresnėms grupėms. Nežinomybė dėl medžiagų kiekio galioja visiems.

Kita pusė taip pat suprantama: daugeliui gaila išmesti tai, kas atrodo panašu į riešutą, o šeimoje perduodami įpročiai kartais būna labai atkaklūs. Kai kurie branduolius valgo dėl skonio, kiti – tikėdami nepatikrintais pažadais apie imunitetą ar ligų gydymą. Vis dėlto sveikatos naudos pažadai negali nusverti realios apsinuodijimo rizikos, ypač kai saugesnių maisto produktų netrūksta.

Geriausias sprendimas – neieškoti ribos

Praktiškiausia taisyklė paprasta: abrikosą valgykite dėl jo minkštimo, o kauliuką išmeskite arba kompostuokite, jei jūsų kompostavimo būdas tam tinkamas. Branduolio specialiai neskaldykite ir nesiūlykite jo ragauti vaikams, svečiams ar šeimos nariams. Jei namuose yra maišelis „sveikų branduolių“, verta jo nelaikyti virtuvės užkandžių lentynoje.

Jei kas nors branduolių jau suvalgė, nereikia bandyti savarankiškai neutralizuoti poveikio pienu, alkoholiu, aktyvintąja anglimi ar kitais namų patarimais. Svarbu įvertinti, kiek jų galėjo būti suvalgyta, stebėti savijautą ir, kilus nerimui ar pasireiškus simptomams, nedelsti kreiptis į medikus. Jei blogai jaučiasi vaikas arba žmogui sunku kvėpuoti, jis alpsta, tampa mieguistas ar sutrinka sąmonė, būtinoji pagalba reikalinga nedelsiant.

Verslui ir pardavėjams čia taip pat tenka atsakomybė. Produktas, kuris atrodo kaip maistas, bet gali būti nesaugus vartojamas įprastai, turi būti aiškiai ir suprantamai paženklintas. O pirkėjui verta nepasiduoti pažadui, kad kartus branduolys gali tapti slapta sveikatos priemone – kartais didžiausias rūpestis savimi yra tiesiog nevalgyti to, ko organizmui visai nereikia.

Vaisius gali būti vasariškai saldus, o jo kauliukas – tik atliekama dalis, kurios nereikia paversti „gydomuoju“ atradimu. Ar tikrai verta tikrinti savo sėkmę dėl vieno mažo branduolio, kai abrikosu galima mėgautis ir be jo?

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!