Kaip kalbėtis su savimi naudingai?
Pirmiausia verta pastebėti, koks yra jūsų vidinis tonas. Ar kalbate su savimi taip, kaip kalbėtumėte su geru draugu? Ar taip, kaip su žmogumi, kurio nemėgstate?
Jei pagaunate save sakant labai žiaurius dalykus, pabandykite sustoti ir performuluoti. Ne dirbtinai saldžiai, o sąžiningai ir švelniau.
Pavyzdžiui:
- „Man dabar sunku, bet tai praeis.“
- „Aš galiu padaryti vieną mažą žingsnį.“
- „Tai klaida, ne pasaulio pabaiga.“
- „Man nereikia visko išspręsti iš karto.“
- „Aš turiu teisę pavargti.“
Toks savęs palaikymas ypač svarbus žmonėms, kurie linkę į perfekcionizmą, nerimą ar nuolatinį savęs kritikavimą.
Garsiai kalbėti ar tik mintyse?
Abu variantai normalūs. Garsiai kalbėti naudinga, kai reikia susikaupti, įsiminti, nusiraminti ar atlikti veiksmus. Mintyse – kai esate viešoje vietoje arba tiesiog taip patogiau.
Kai kurie žmonės pastebi, kad garsiai ištarti sakiniai veikia stipriau nei mintys. Pavyzdžiui, pasakyti „sustok, dabar kvėpuok“ gali būti veiksmingiau nei tik pagalvoti. Balsas suteikia minčiai svorio.
Kitiems, priešingai, garsus kalbėjimas kelia gėdą, todėl jie renkasi tylų vidinį dialogą. Tai irgi gerai.
Kodėl net protingi žmonės kartais garsiai ginčijasi su savimi?
Nes mąstymas nėra tvarkinga tiesi linija. Kai sprendžiame problemą, mūsų galvoje dažnai būna kelios pusės. Viena nori rizikuoti, kita bijo. Viena sako „eik“, kita sako „palauk“. Garsus kalbėjimas gali padėti tas puses išgirsti ir suderinti.
Pavyzdžiui:
- „Noriu keisti darbą, bet bijau.“
- „Gerai, ko konkrečiai bijau?“
- „Kad nepavyks.“
- „O kas būtų planas B?“
Toks dialogas gali padėti priimti brandesnį sprendimą nei chaotiškas nerimas galvoje.
Išvada: dažniausiai tai visiškai normalu
Kalbėtis su savimi yra normalu. Tai daro daugybė žmonių – garsiai arba mintyse. Toks įprotis gali padėti susikaupti, nusiraminti, priimti sprendimus, pasiruošti pokalbiams, valdyti stresą ir geriau suprasti savo jausmus.
Svarbiausia atkreipti dėmesį į tai, ką sau sakote. Jei vidinis balsas palaikantis, aiškus ir padedantis – jis gali būti puikus įrankis. Jei jis nuolat žeminantis, bauginantis ar nevaldomas – verta ieškoti pagalbos.
Žmogus, kuris kartais pasako sau „ramiai, susitvarkysi“, nėra keistas. Greičiau jis daro tai, ko daugelis turėtume mokytis dažniau: tampa sau ne priešu, o sąjungininku.
