Ausys parausta be aiškios priežasties: kada tai susiję su emocijomis, o kada verta sunerimti

Kalbate su žmogumi, bandote prisiminti, ką norėjote pasakyti, ir staiga pajuntate, kad ausys ima kaisti. Pažvelgus į veidrodį jos jau ryškiai raudonos, nors kambaryje nėra karšta, o jūs, rodos, nieko ypatingo nedarėte. Vieniems tai nutinka per nemalonų pokalbį, kitiems – po kavos, sporto ar grįžus iš šalčio.

Dažniausiai toks paraudimas praeina taip pat greitai, kaip ir atsirado. Vis dėlto kūnas retkarčiais siunčia signalus, kurių numoti ranka nereikėtų. Ausų spalva gali pasikeisti dėl paprastos emocinės reakcijos, bet kartais kartu atsirandantys požymiai pasako, kad problema yra ne vien sumišimas ar šiluma.

Kai ausys išduoda tai, ko nesinori parodyti

Ausys turi daug smulkių kraujagyslių, esančių gana arti odos paviršiaus. Kai jos išsiplečia, į odą priteka daugiau kraujo ir ausys akimirksniu parausta bei įkaista. Tai gali būti visiškai normali organizmo reakcija į šiltesnį orą, fizinį krūvį, aštresnį maistą, alkoholį ar karštą gėrimą.

Emocijos veikia panašiai. Gėda, pyktis, nerimas, stiprus susijaudinimas ar net netikėtai gautas komplimentas suaktyvina nervų sistemą. Vienam žmogui tada parausta skruostai, kitam kaklas, o dar kitam labiausiai „dega“ būtent ausys. Tai nėra silpnumo ženklas ir ne visada reiškia, kad žmogus labai jaudinasi – kūnai į įtampą reaguoja skirtingai.

Dažnai tokį epizodą galima atpažinti iš jo trukmės: paraudimas prasideda konkrečioje situacijoje ir per kelias minutes ar kiek vėliau nuslūgsta. Gali būti juntamas karštis, lengvas dilgčiojimas, bet nebūna stipraus skausmo, ryškaus patinimo ar blogos savijautos. Kartais užtenka atsisėsti ramiau, atsigerti vandens, išeiti iš tvankios patalpos – ir ausų spalva vėl tampa įprasta.

Ne visada kalta vien emocinė įtampa

Ausys gali rausti ir po visai žemiškų dalykų, kurių žmogus net nesusieja su šiuo požymiu. Vėjas, šaltis, o paskui staigus įėjimas į šiltą patalpą priverčia kraujagysles greitai persitvarkyti. Tą patį gali sukelti ankšta kepurė, ausinės, telefono spaudimas prie vienos ausies, nauji auskarai ar odą dirginanti plaukų bei veido priežiūros priemonė.

Jeigu parausta abi ausys ir tai kartojasi po tam tikro maisto, gėrimų ar odos kontakto su kosmetika, verta kelias savaites ramiai pasižiūrėti į pasikartojantį modelį. Nebūtina iškart atsisakyti pusės valgiaraščio ar prisiskirti sau ligų. Kartais pakanka pastebėti, ar reakcija prasideda po karšto dušo, aštraus patiekalo, vyno taurės, naujo šampūno ar ilgo buvimo šaltyje.

Ypač dažnai tokias smulkmenas pastebi žmonės, kurių oda jautresnė, linkusi rausti ar sausėti. Tėvai gali sunerimti pamatę ryškias vaiko ausis po lakstymo lauke, o vyresni žmonės – po grįžimo iš vėsaus oro į perkaitintą autobusą. Vien paraudimas be kitų simptomų tokiose situacijose dažniausiai nėra pavojingas, tačiau odą verta saugoti nuo šalčio, kaitros ir bereikalingo trynimo.

Ausys parausta be aiškios priežasties: kada tai susiję su emocijomis, o kada verta sunerimtiNuotrauka: Unsplash / Isabela Drasovean

Požymiai, su kuriais geriau nelaukti

Kitaip reikėtų vertinti situaciją, kai ausis ne tik raudona, bet ir skauda, tinsta, yra labai karšta, jautri prisilietimui ar ima keisti formą. Tai ypač svarbu, jei paraudimas aiškiai ryškesnis vienoje pusėje, nepraeina arba kasdien kartojasi be jokio suprantamo ryšio su aplinka. Tokiu atveju priežastis gali būti susijusi su odos sudirgimu, alergine reakcija, uždegimu ar kita būkle, kurią turėtų įvertinti sveikatos priežiūros specialistas.

Nedelskite kreiptis pagalbos, jei kartu pakyla temperatūra, atsiranda pūliavimas, žaizdelės, bėrimas, stiprus galvos ar ausies skausmas, suprastėja klausa, svaigsta galva. Skubios pagalbos reikia ir tuomet, jei ausų paraudimas pasireiškia kartu su veido, lūpų ar liežuvio tinimu, dusuliu, švokštimu ar staigiu silpnumu. Tai jau nėra situacija, kurią reikėtų stebėti namuose prie veidrodžio.

Žmonės kartais numoja ranka, nes „ausis juk tik paraudo“, o kiti, priešingai, išsigąsta vos pamatę raudonį. Sveikiausias kelias – vertinti visą vaizdą: kiek laiko tai tęsiasi, ar skauda, ar yra patinimas, ar pasikeitė savijauta, ar tai nutiko po aiškaus dirgiklio. Jei kyla abejonių, šeimos gydytojas gali padėti nuspręsti, ar reikia tolesnio ištyrimo.

Stebėti ramiai, o ne kentėti tyliai

Jei ausys parausta retai ir trumpam, gali padėti paprasti sprendimai: neperkaitinti patalpų, po šalčio leisti kūnui sušilti pamažu, rinktis odos nedirginančias priemones, nešioti nespaudžiančias ausines. Kai paraudimas susijęs su jauduliu, dažniausiai naudos duoda ne desperatiškas bandymas jį paslėpti, o keli lėtesni įkvėpimai ir mintis, kad ši reakcija praeis. Kuo labiau žmogus gėdijasi savo paraudimo, tuo daugiau įtampos jis sau sukuria.

Jeigu epizodai kartojasi, naudinga trumpai pasižymėti, kada jie prasidėjo ir kas vyko prieš tai. Ar tą dieną buvo sportas, stresas, karštas maistas, alkoholis, nauja kosmetika, šaltas oras? Tokios pastabos gali būti daug vertingesnės nei spėliojimas ir praversti, jei vėliau nuspręsite pasitarti su gydytoju.

Verslumas ir skubėjimas čia nepadeda: nereikėtų savarankiškai tepti ausies stipriais vaistais ar „užgesinti“ simptomų atsitiktinėmis priemonėmis, ypač jei oda pažeista. Tačiau taip pat nereikia kiekvieno trumpalaikio paraudimo laikyti grėsme. Kūnas kartais labai matomai parodo nuovargį, šilumą ar jaudulį – ir tai dar nereiškia, kad su juo kažkas negerai.

Paraudusios ausys dažnai tėra akimirksnio kūno reakcija, kuri pasako daugiau apie aplinką ar emociją nei apie ligą. Bet kai prie raudonio prisideda skausmas, tinimas, karščiavimas ar jis atkakliai nepraeina, geriausia ne spėlioti, o leisti tam signalui būti išgirstam.