Arbatos maišeliai turi prastą reputaciją. Vieni juos gina dėl patogumo, kiti kategoriškai numoja ranka: esą ten ne arbata, o kažkokios dulkės, atliekos ir likučiai, kurių niekas nedėtų į normalią arbatinę. Mitas skamba riebiai, prilipo ilgam – ir iki šiol daugelis į maišelinę arbatą žiūri kaip į pigų kompromisą.
Tačiau tiesa nėra tokia paprasta. Taip, arbatos maišeliuose dažniausiai būna ne stambūs, gražūs, sveiki lapai, kuriuos matome birioje arbatoje. Bet tai dar nereiškia, kad viduje automatiškai yra šiukšlės. Dažniausiai tai tos pačios arbatžolės, tik smulkesnės frakcijos – ir būtent dėl to jos kitaip plikosi, kitaip skleidžia skonį ir kartais greičiau tampa karčios.
Kita vertus, yra viena detalė, apie kurią verta kalbėti garsiau nei apie pačias arbatžoles. Tikras klausimas ne visada yra „ar maišelyje yra arbatos?“. Kartais daug svarbiau paklausti: iš ko pagamintas pats maišelis – ir kas iš jo patenka į jūsų puodelį?
Mitas apie „šiukšles“ maišeliuose: skamba baisiai, bet ne visai taip yra
Pasakojimas, kad arbatos maišeliuose tėra dulkės ir gamybos atliekos, gyvuoja jau dešimtmečius. Jis toks patogus, kad beveik prašosi būti kartojamas: biri arbata – kokybė, maišelis – dugnas. Tačiau arbatos pasaulyje viskas šiek tiek niuansuotiau.
Arbatos lapai po apdorojimo rūšiuojami pagal dydį. Dideli, sveiki lapai vadinami OP, arba „Orange Pekoe“. Sulaužyti lapai žymimi BOP. Dar smulkesnės dalelės vadinamos „fannings“, o pati smulkiausia frakcija – „dust“, arba dulkės. Ir būtent tos dvi smulkiausios kategorijos dažniausiai patenka į arbatos maišelius.
Čia ir prasideda painiava. Žodis „dulkės“ skamba taip, lyg kalbėtume apie šiukšlyną, bet arbatos atveju tai paprastai reiškia ne grindų šlavimo likučius, o labai smulkias arbatžolių daleles. Jos atsiranda rūšiuojant ir smulkinant lapus. Kitaip tariant, tai vis dar arbata – tik ne tokios formos, kokią daugelis sieja su „premium“ kokybe.
Žinoma, tai nereiškia, kad visi arbatos maišeliai vienodi. Kaina, gamintojas, žaliavos kilmė ir kokybės kontrolė čia lemia labai daug. Dideli prekių ženklai paprastai turi standartus ir iš arbatžolių pašalina stambias priemaišas. Tačiau pigiausiame segmente gali pasitaikyti prastesnių lapų, senesnės žaliavos ar kietesnių augalo dalių. Kitaip tariant: maišelis pats savaime dar nėra nuosprendis, bet pigiausias maišelis dažnai ir skonis ne kaip stebuklas.
Kodėl arbata iš maišelio tokia stipri, bet kartais velniškai karti?
Jei kada nors užpylėte arbatos maišelį ir po kelių minučių gavote gėrimą, kuris burnoje elgiasi kaip mažas aitrus antausis, priežastis gana paprasta. Smulkios arbatos dalelės turi didesnį sąlyčio su vandeniu plotą. Vanduo jas pagauna greičiau, todėl užpilas tampa sodrus, tamsus ir stiprus per trumpą laiką.
Patogumo prasme tai idealu. Įmeti maišelį į puodelį, užpili vandeniu, palauki – ir turi arbatą. Būtent dėl to šis formatas taip išpopuliarėjo visame pasaulyje. Beje, pati arbatos maišelio istorija prasidėjo beveik atsitiktinai: XX amžiaus pradžioje pirklys Thomasas Sullivanas siuntė arbatos pavyzdžius šilkiniuose maišeliuose, o klientai pradėjo juos plikyti tiesiog neišpakavę.
Tačiau greitas plikymas turi kainą. Smulkialapė arbata greičiau išskiria taninus – medžiagas, kurios gėrimui suteikia aitrumo ir kartumo. Todėl užlaikius maišelį per ilgai puodelyje, skonis gali tapti grubus, sausas ir nemaloniai kandantis. Ne todėl, kad arbata būtinai bloga, o todėl, kad ji labai greitai „atiduoda“ viską, ką turi.
Stambialapė arbata elgiasi kitaip. Jos ekstrakcija lėtesnė, todėl skonis dažnai būna švelnesnis, gilesnis, sudėtingesnis. Tai nereiškia, kad kiekviena biri arbata automatiškai gera, o kiekvienas maišelis blogas. Bet skirtumas tarp smulkių dalelių ir didelių lapų tikrai jaučiamas.
Ne arbatžolės gali būti didžiausias kabliukas – žiūrėkite į patį maišelį
Jei norite prie arbatos maišelių prisikabinti rimčiau, kabintis reikėtų ne vien prie arbatžolių. Daug svarbesnis klausimas – pati pakuotė. Iš kokios medžiagos ji pagaminta? Ar tai popierinis filtras? Ar plastikinė, nailoninė, piramidės formos pakuotė? Būtent čia atsiranda jautresnė tema.
Žaliavoje minimas 2019 m. McGill universiteto tyrimas parodė, kad vienas nailono piramidės formos arbatos maišelis plikymo metu gali išskirti apie 11,6 milijardo mikroplastiko dalelių. Skaičius skamba beprotiškai, todėl jį norisi perskaityti dar kartą. Vis dėlto svarbu formuluoti atsargiai: tai buvo siejama su konkretaus tipo plastikiniais ar nailoniniais maišeliais, o ne su visais arbatos maišeliais apskritai.
Šiuolaikiniai popieriniai filtrai laikomi ekologiškesniu pasirinkimu, nes paprastai balinami be chloro. Todėl, jei geriate arbatą dažnai ir norite mažiau abejonių, verta rinktis aiškiai nurodytas popierines pakuotes arba kokybišką birią arbatą. Ypač jei turite įprotį arbatą plikyti labai karštu vandeniu ir laikyti maišelį ilgiau.
Čia nėra reikalo kelti panikos ir dramatiškai mesti visus arbatos maišelius į šiukšlinę. Bet verta prisiminti vieną dalyką: ne kiekviena „patogi“ pakuotė yra vienodai gera. Kartais brangesnė arbata kainuoja daugiau ne vien dėl prekės ženklo, o ir dėl geresnės žaliavos bei pakuotės.
Kaip atskirti geresnį variantą nuo visiško šlamšto?
Kokybiškos arbatos maišeliuose tikrai gali būti. Ypač jei gamintojas naudoja geresnę žaliavą, didesnius lapų gabalėlius ir pakuotę, kuri leidžia arbatai išsiskleisti. Dažnai dėl to geresnį įspūdį palieka piramidės formos maišeliai – juose arbata turi daugiau vietos, o viduje gali būti stambesnių lapelių, ne tik smulkiausia frakcija.
Tačiau piramidė pati savaime dar nėra šventas kokybės antspaudas. Svarbu žiūrėti, kas parašyta ant pakuotės, kokia gamintojo reputacija, kokia kaina ir kaip arbata atrodo bei kvepia ją užplikius. Pigiausi variantai dažniau gaminami iš prastesnės žaliavos, senesnių lapų ar kietesnių augalo dalių, todėl stebuklo iš jų tikėtis neverta.
Jei norisi geresnio skonio, verta neperplikyti. Maišelinė arbata išsiskiria greitai, todėl jai dažnai nereikia ilgo mirkymo. Perlaikytas maišelis gali padaryti gėrimą kartų net tada, kai pati arbata nėra beviltiška. O jeigu norisi švelnesnio, sudėtingesnio skonio, stambialapė biri arbata vis dar dažnai laimi.
Praktiškas apibendrinimas: arbatos maišeliuose dažniausiai nėra „šiukšlių“ tiesiogine prasme – ten paprastai būna smulkesnės arbatžolių frakcijos. Tačiau kokybė labai priklauso nuo gamintojo, kainos ir pakuotės. Jei geriate arbatą kasdien, verta rinktis patikimesnį prekės ženklą, vengti neaiškios plastikinės pakuotės ir prisiminti paprastą taisyklę: kuo pigiau ir smulkiau, tuo didesnė tikimybė, kad skonis bus aštresnis, kartesnis ir mažiau malonus.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
