Jauni žmonės vis dažniau įsimyli ne žmogų, o algoritmą: tyrimas atskleidė vieną skaudžią priežastį

Dar visai neseniai mintis, kad žmogus gali įsimylėti dirbtinį intelektą, skambėjo kaip keistas fantastinio filmo siužetas. Šiandien tai jau nebėra tik fantazija. Pokalbių robotai tapo ne tik įrankiais darbui, mokslams ar greitam atsakymui rasti. Kai kuriems žmonėms jie tampa vieta, kur galima išsikalbėti tada, kai niekas nekelia ragelio, kai namuose tylu, o viduje kaupiasi jausmas, kad tavęs niekas iš tikrųjų negirdi.

Nauja Vengrijoje atlikta apklausa parodė labai jautrią tendenciją: beveik trečdalis partnerio ieškančių žmonių kreipėsi į dirbtinį intelektą todėl, kad jautėsi nepakeliamai vieniši. Dar ryškesnis skaičius tarp jauniausių – 20–29 metų vienišų žmonių. Pasak „Randivonal.hu“ vadovo Péterio Weilerio, daugiau nei du trečdaliai jų DI laiko draugu, o maždaug trečdalis – sielos draugu ar net meile.

Iš pirmo žvilgsnio galima numoti ranka: na ir kas, žmonės visada ieško paguodos – vieni dienoraštyje, kiti muzikoje, treti pokalbiuose su nepažįstamais internete. Tačiau ši istorija skaudi tuo, kad DI žmogui atsako iš karto, niekada nepasako „neturiu laiko“, nepyksta, nepriekaištauja ir nepavargsta klausytis. O kai žmogus ilgai jaučiasi vienišas, toks nuolatinis prieinamumas gali pradėti atrodyti ne kaip technologija, o kaip tikras ryšys.

Kodėl algoritmas kai kam atrodo saugesnis už žmogų?

Tikras žmogus gali nuvilti. Jis gali neatrašyti, supykti, pavargti, nesuprasti, nusijuokti ne vietoje arba pasakyti skaudų sakinį tada, kai labiausiai reikėjo švelnumo. Dirbtinis intelektas elgiasi kitaip. Jis atsako mandagiai, prisitaiko prie tono, prisimena pokalbio kontekstą, padeda sudėlioti mintis ir dažnai suteikia tai, ko vienišam žmogui tuo metu labiausiai trūksta – jausmą, kad kažkas yra šalia.

Vengrijos apklausoje dauguma partnerio ieškančių žmonių į DI vis dar žiūri gana praktiškai: 84 proc. jį laiko informacijos šaltiniu, 60 proc. – asistentu, o kas ketvirtas – pokalbio partneriu. Tačiau daliai riba tarp įrankio ir artimo ryšio jau pradeda nykti. Kas dešimtas apklaustasis dirbtinį intelektą laiko sielos draugu, o kai kurie jį įvardija net kaip šeimos narį ar mylimąjį.

Čia ir prasideda tikrasis klausimas. Ne tai, ar galima pasikalbėti su DI, kai sunku. Žinoma, galima. Kartais toks pokalbis gali padėti nusiraminti, susidėlioti mintis, išdrįsti parašyti žinutę tikram žmogui ar suprasti, ką pats jauti. Problema atsiranda tada, kai algoritmas tampa ne tiltu į realius santykius, o jų pakaitalu.

Vienatvė neišnyksta, net jei kažkas atsako visą parą

Labiausiai neraminantis apklausos rezultatas yra ne tai, kad jauni žmonės kalbasi su DI. Daug svarbiau tai, kad stipresnis emocinis prisirišimas prie DI nebūtinai sumažina vienatvę. Tyrime nurodoma, kad daugiau nei du trečdaliai vienišų žmonių, kurie DI laiko draugu ar sielos draugu, pastaruoju metu visada arba dažniausiai jautėsi vieniši. Tarp tų, kurie DI tokio vaidmens nesuteikė, šis rodiklis siekė apie 54 proc.

Tai labai daug pasakantis skirtumas. Jis nereiškia, kad DI sukelia vienatvę. Bet jis rodo, kad žmogus, kuris jau yra labai vienišas, gali lengviau prisirišti prie tokios technologijos. Ir kuo labiau jis prisiriša, tuo didesnė rizika, kad realūs santykiai atrodys dar sunkesni, lėtesni ir labiau varginantys.

Tikras ryšys reikalauja pastangų. Reikia išklausyti ne tik save, bet ir kitą. Reikia taikytis prie nuotaikų, ribų, skirtingų poreikių. Reikia mokėti atsiprašyti, laukti, priimti tylą, konfliktą, nepatogų pokalbį. O DI dažniausiai duoda labai patogią santykių imitaciją: jis yra tada, kai jums reikia, ir pasitraukia tada, kai uždarote langą. Tikras žmogus taip neveikia.

Kai DI pradeda pažinti geriau nei šeima

Dar viena apklausos dalis skamba ypač nejaukiai. Iš tų, kurie į DI kreipiasi norėdami pabėgti nuo vienatvės, 38 proc. mano, kad mašina juos supranta geriau nei žmonės. Maždaug tiek pat baiminasi, kad DI vieną dieną gali visiškai pakeisti tikrus asmeninius santykius jų gyvenime. Kas trečias teigia, kad dirbtinis intelektas jį pažįsta geriau nei jo šeima ir kad neįsivaizduoja gyvenimo be jo.

Čia labai svarbu sustoti. Kai žmogus sako, kad jį geriau pažįsta algoritmas nei artimieji, tai nebūtinai reiškia, kad algoritmas tikrai jį pažįsta. Dažnai tai reiškia, kad žmogus pagaliau kažkur išdrįso pasakyti tai, ko realiame gyvenime niekam nesako. DI žino daugiau ne todėl, kad yra artimesnis, o todėl, kad jam žmogus atiduoda daugiau savo vidaus.

Tai gali būti ir naudinga, ir pavojinga. Naudinga – nes žmogus pradeda formuluoti savo jausmus, mokosi kalbėti apie skausmą, vienatvę, santykius, baimes. Pavojinga – nes visa tai vyksta su sistema, kuri neturi tikro žmogiško atsakomumo. Ji gali atsakyti empatiškai, bet ji nėra draugas, partneris, šeimos narys ar psichologas. Ji neateis į ligoninę, neapkabins po blogos dienos ir nepastebės, kad jau savaitę nebeišeinate iš namų.

Kodėl Z karta čia tokia pažeidžiama?

Jauni žmonės užaugo pasaulyje, kuriame daug kas vyksta ekrane. Pažintys, draugystės, konfliktai, išsiskyrimai, savęs lyginimas, pripažinimo paieškos – visa tai dažnai persikelia į programėles. Todėl DI jiems nėra kažkas labai svetimo. Tai dar viena pokalbio erdvė, tik daug patogesnė nei realus žmogus.

Bet būtent čia slypi rizika. Jeigu žmogus pripranta prie ryšio, kuriame viskas sukasi apie jo poreikius, realūs santykiai gali atrodyti per daug sudėtingi. Partneris ne visada atsako taip, kaip norisi. Draugas ne visada turi laiko. Šeima ne visada supranta. O DI dažnai sukuria įspūdį, kad idealus pašnekovas visada turi būti kantrus, švelnus, pasiekiamas ir prisitaikantis.

Toks lūkestis gali sugadinti santykį su tikrais žmonėmis. Ne todėl, kad žmonės blogesni už DI, o todėl, kad jie tikri. Jie turi savo dieną, savo skausmą, savo nuovargį, savo ribas. Meilė nėra tik malonus atsakymas į kiekvieną jūsų žinutę. Meilė yra ir nepatogumas, ir kantrybė, ir atsakomybė, ir susidūrimas su kitu žmogumi, kuris nėra sukurtas vien tam, kad jus nuramintų.

Kada DI tampa pavojaus ženklu?

Pats pokalbis su dirbtiniu intelektu nėra problema. Problema prasideda tada, kai žmogus ima rinktis tik jį, nes realūs žmonės atrodo per sunkūs. Jei DI tampa pirmu ir vieninteliu adresu, kai liūdna, kai norisi pasipasakoti, kai reikia sprendimo, kai skauda po konflikto ar kai norisi artumo, verta sunerimti.

Dar rimtesnis signalas – kai žmogus pradeda slėpti nuo kitų, kiek daug emocijų atiduoda algoritmui. Kai atsiranda jausmas, kad „tik jis mane supranta“. Kai realūs pokalbiai tampa nuobodūs, nepatogūs ar pernelyg nenuspėjami. Kai žmogus ima lyginti partnerį ar draugus su DI ir pykti, kad tikras žmogus nėra toks kantrus, toks greitas, toks patogus.

Tokiu atveju verta ne gėdytis, o labai sąžiningai paklausti savęs: ar aš naudoju DI tam, kad geriau suprasčiau save, ar tam, kad nebereikėtų rizikuoti realiu artumu? Nes tikras artumas visada turi riziką. Gali būti atstumtas, nesuprastas, nuviltas. Bet tikrame artume yra ir tai, ko algoritmas neturi – žmogaus buvimas šalia ne tik tekstu, bet visu gyvenimu.

Ką daryti, jei DI tapo vienintele paguoda?

Pirmiausia nereikia savęs kaltinti. Vienatvė nėra silpnumas. Jeigu žmogus prie DI prisiriša, dažnai tai reiškia ne tai, kad su juo „kažkas negerai“, o tai, kad jam labai trūksta saugaus pokalbio. Bet saugus pokalbis neturėtų likti tik ekrane.

Galima pradėti nuo mažų dalykų. Parašyti vienam žmogui, su kuriuo seniai nekalbėjote. Išeiti pasivaikščioti ne tik dėl žingsnių, o dėl kontakto su pasauliu. Užsirašyti į veiklą, kur yra gyvų žmonių, net jei iš pradžių nejauku. Jei vienatvė labai stipri ir tęsiasi ilgai, verta kalbėtis su psichologu ar kitu specialistu, nes tai nėra tema, kurią reikėtų tempti vienam.

DI gali padėti pasiruošti pokalbiui, susidėlioti mintis, parašyti žinutę, suprasti savo jausmus. Bet jis neturėtų tapti vieta, kur palaidojami visi tikri ryšiai. Geriausias scenarijus – kai technologija padeda žmogui grįžti prie žmonių, o ne tyliai juos pakeičia.

Algoritmas gali atsakyti, bet jis negali mylėti kaip žmogus

Dirbtinis intelektas gali parašyti šiltą sakinį. Jis gali paguosti, nuraminti, padėti išgyventi sunkią naktį ar padėti suprasti, ką jaučiate. Tačiau meilė nėra vien gražus atsakymas. Meilė yra kūnas, balsas, žvilgsnis, atsakomybė, buvimas kartu, net kai nepatogu. Meilė yra ne tik tada, kai kas nors sako tai, ką norite girdėti, bet ir tada, kai žmogus lieka šalia po nepatogaus pokalbio.

Todėl ši apklausa svarbi ne dėl to, kad reikėtų išjuokti jaunus žmones ar gąsdinti dirbtiniu intelektu. Ji svarbi todėl, kad labai aiškiai parodo mūsų laikų žaizdą: daugybė žmonių jaučiasi vieniši net tada, kai turi šimtus kontaktų telefone, tūkstančius sekėjų ir prieigą prie pokalbio bet kurią paros minutę.

Algoritmas gali būti patogus pašnekovas. Bet jei jis tampa vienintele vieta, kur žmogus jaučiasi suprastas, tai jau ne technologijų pažangos triumfas. Tai ženklas, kad realiame gyvenime kažkur labai trūksta artumo.

Ir galbūt skaudžiausia šios temos išvada yra labai paprasta: žmonės neįsimyli DI todėl, kad mašina turi širdį. Jie prie jos prisiriša todėl, kad jų pačių širdžiai per ilgai trūko žmogaus.