Kai Berlyne aptinkamas įtartinas lagaminas, sprogmuo ar pavojingas karo laikų radinys, dauguma žmonių gauna vieną nurodymą – trauktis kuo toliau. Gatvės uždaromos, stotys ar peronai evakuojami, aplink atsiranda policijos juostos. Tačiau būtent tada keli žmonės eina į priešingą pusę.
Vienas iš jų – 47 metų federalinės policijos pareigūnas Torstenas F. Jis vadovauja Berlyno komandai, kuri neutralizuoja pavojingus sprogmenis. Tai darbas, apie kurį paprastai kalbama mažai. Ir gerai, kad mažai. Nes jei apie jų darbą nepasirodo dramatiškos antraštės, vadinasi, viskas baigėsi sėkmingai.
„Norėjau padėti kitiems“
Torstenas anksčiau dirbo policijos naru, vėliau baigė specializuotus mokymus ir perėjo į sritį, kur kiekvienas veiksmas turi būti apskaičiuotas. Paklaustas, kodėl pasirinko tokį pavojingą darbą, jis atsako be didelės pompastikos: norėjo padėti kitiems.
Skamba paprastai, bet šioje profesijoje toks atsakymas turi ypatingą svorį. Nes padėti čia reiškia eiti prie daikto, nuo kurio visi kiti bėga. Kartais tai būna įtartina kuprinė stotyje. Kartais – nelegalūs galingi fejerverkai. Kartais – karo laikų sprogmuo, gulėjęs žemėje dešimtmečius. O kartais tik vietoje paaiškėja, ar tai klaidingas pavojus, ar reali grėsmė.
Šio darbo esmė – niekada nežiūrėti į iškvietimą lengvabūdiškai. Kol nepatikrinta, kiekvienas objektas gali būti pavojingas.
Čia skubėjimas gali pražudyti
Daugelio profesijų žmonės skuba: vairuotojai, medikai, pardavėjai, biurų darbuotojai. Tačiau sprogmenų neutralizavimo specialistams skubėjimas yra vienas didžiausių priešų. Čia negalima veikti „iš akies“, pasikliauti nuojauta ar patirtimi taip, lyg viskas būtų įprasta.
Kiekvienas žingsnis planuojamas. Kiekvienas judesys turi priežastį. Pirmiausia įvertinama vieta, atstumas, galimos grėsmės, aplinkiniai pastatai, žmonių evakuacija, objekto padėtis. Tik tada pasirenkamas būdas, kaip elgtis.
Pareigūnai turi galvoti apie tris pagrindinius pavojus: sprogimo bangą, skeveldras ir aukštą temperatūrą. Nuo jų saugo specialus kostiumas, tačiau net brangiausia įranga nesuteikia visiško saugumo.
Toks kostiumas kainuoja apie 100 tūkst. eurų ir sveria maždaug 40 kilogramų. Jį sudaro šalmas, kūno apsauga, batai ir specialios medžiagos, atsparios smūgiams bei skeveldroms. Įsivaizduokite, kad reikia ne tik vilkėti tokį svorį, bet ir dirbti maksimaliai tiksliai, dažnai karštyje, įtampoje ir žinant, kad klaidos kaina gali būti ne bauda ar pastaba, o gyvybė.
Robotai eina pirmi, kai tik įmanoma
Šiandien tokiose operacijose labai svarbų vaidmenį atlieka robotai. Kai situacija leidžia, specialistai patys prie įtartino daikto nesiartina – tai padaro nuotoliniu būdu valdomas įrenginys.
Robotai gali apžiūrėti paketą, lagaminą ar kitą įtartiną objektą, perduoti vaizdą, o prireikus – neutralizuoti grėsmę specialiomis priemonėmis, pavyzdžiui, vandens srove. Tokia technika leidžia sumažinti tiesioginę riziką žmogui.
Tačiau robotai neišsprendžia visko. Kartais aplinka per sudėtinga, objektas neprieinamas arba sprendimą vis tiek turi priimti žmogus. Technika padeda, bet atsakomybė lieka specialistui.
Į šią profesiją nepatenkama atsitiktinai
Kelias iki tokio darbo nėra trumpas. Kandidatai turi būti geros fizinės formos, reguliariai tikrintis sveikatą, išlaikyti atrankas ir baigti specializuotus mokymus, trunkančius apie šešis mėnesius.
Tačiau mokymai – tik pradžia. Tikroji patirtis ateina tarnyboje, kai kiekvienas iškvietimas primena, kad vadovėlis neaprašo visų realaus gyvenimo scenarijų. Vieną dieną gali būti įtartinas krepšys stotyje, kitą – pavojingas sprogmuo prie statybvietės, trečią – objektas oro uoste ar geležinkelio zonoje.
Šioje profesijoje reikia ne tik techninių žinių. Reikia ramybės. Reikia gebėti veikti tada, kai aplink visi jaučia įtampą. Reikia mokėti atsiriboti nuo minčių apie pasekmes ir laikytis procedūrų.
Šeima taip pat gyvena su šiuo darbu
Toks darbas nesibaigia uždarius tarnybos duris. Jis vienaip ar kitaip paliečia ir šeimą. Torsteno žmona žinojo, kokią profesiją jis pasirinko, bet žinojimas nepanaikina nerimo.
Kiekvienas iškvietimas gali būti nežinomybė. Pareigūnai išvyksta į operaciją, o artimieji lieka laukti. Tik patys specialistai tuo metu neturi teisės galvoti apie baimę. Jie turi susitelkti į veiksmus: užtvara, įranga, objektas, procedūra, atstumas, sprendimas.
Baimė, jeigu ateina, dažniausiai ateina vėliau. Kai viskas baigta. Kai galima nusiimti šalmą ir suprasti, kas galėjo nutikti.
Jiems net patariama pasirūpinti testamentu
Rizika tokia reali, kad šios srities pareigūnams patariama pasirūpinti testamentu ir medicininiais nurodymais. Tai skamba šiurpiai, bet kartu parodo, kaip rimtai vertinama ši profesija.
Nuo 1994 metų, kai federalinėje policijoje buvo įkurtos tokios specialios komandos, nė vienas pareigūnas nežuvo, tačiau tai nereiškia, kad rizikos nėra. Greičiau priešingai – tai rodo, kiek daug reiškia mokymai, disciplina, technologijos ir tikslus procedūrų laikymasis.
Kiekvienas saugiai išspręstas iškvietimas yra mažas laimėjimas, apie kurį visuomenė dažniausiai net nesužino.
Pavojingiausias darbas yra tas, kurio sėkmė atrodo kaip tyla
Torstenas ir jo komanda dažniausiai dirba ten, kur federalinė policija turi ypatingą atsakomybę – geležinkelio zonose, stotyse, oro uostuose. Jei reikia, jie padeda ir kitiems padaliniams.
Tai nėra profesija, kurioje ieškoma šlovės. Čia geriausias rezultatas – jokio sprogimo, jokios panikos, jokių aukų, jokių didelių naujienų. Tik tyliai atlaisvinta gatvė, vėl atidaryta stotis, žmonės, kurie grįžta prie savo kelionės net nesuprasdami, kiek tikslumo reikėjo, kad viskas baigtųsi gerai.
Tokie žmonės kaip Torstenas dirba nematomoje miesto saugumo pusėje. Jie pasirodo tada, kai kitiems liepiama pasitraukti. Ir kiekvieną kartą jų darbas primena labai paprastą tiesą: kartais didžiausią drąsą rodo ne tie, kurie bėga į triukšmą, o tie, kurie ramiai eina prie daikto, nuo kurio priklauso kitų gyvybės.
