Atrodo, kad tai tik nedidelė veido detalė — vertikalus griovelis tarp nosies ir viršutinės lūpos. Dauguma mūsų jo net nepastebi, kol vieną rytą ilgiau nepažiūri į veidrodį. Tačiau ši maža duobelė nėra atsitiktinė. Ji yra tylus ženklas to, kaip sudėtingai formavosi mūsų veidas dar prieš gimimą.
Ji turi ir savo pavadinimą — filtrumas. Skamba kiek techniškai, bet pati vieta labai pažįstama: tai tas nedidelis griovelis po nosimi, kuris vieniems būna ryškesnis, kitiems beveik nepastebimas.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jis neturi jokios aiškios paskirties. Neatrodo, kad padėtų kvėpuoti, valgyti ar kalbėti. Kartais jis tik trukdo skutantis, o karštą dieną per jį nubėga prakaito lašas. Bet žmogaus kūne retai lieka visiškai beprasmių detalių. Net jei jų senoji funkcija išnyksta, jos dažnai tampa svarbiu pėdsaku, pasakojančiu apie mūsų kilmę.
Gyvūnams šis griovelis vis dar turi praktinę paskirtį
Panašų griovelį nesunku pastebėti katėms ar šunims. Tik jų atveju tai nėra tik veido puošmena ar atsitiktinė raukšlelė. Jiems ši vieta padeda palaikyti drėgną nosį.
O drėgna nosis gyvūnams labai svarbi. Ji geriau sulaiko kvapo molekules, todėl uoslė tampa jautresnė. Galima sakyti, kad tai dalis sudėtingos kvapų „sistemos“, kuri padeda orientuotis aplinkoje, atpažinti kitus gyvūnus, maistą ar pavojų.
Žmogaus tolimi protėviai taip pat turėjo daug labiau pasikliauti uosle. Tačiau evoliucijos eigoje mūsų gyvenime vis didesnę reikšmę įgijo regėjimas, judesių koordinacija, bendravimas ir kalba. Uoslė liko svarbi, bet nebebuvo tokia lemtinga kaip daugeliui gyvūnų.
Tad pirminė šio griovelio paskirtis žmogui tarsi prarado reikšmę.
Bet pati duobelė liko.
Ir čia prasideda dar įdomesnė jos istorijos dalis.
Filtrumas yra tarsi veido „sujungimo“ pėdsakas
Žmogaus veidas mamos įsčiose nesusiformuoja iš karto kaip vientisas mažas veidukas. Ankstyvuoju vystymosi laikotarpiu jis labiau primena atskiras dalis, kurios turi augti, judėti viena kitos link ir labai tiksliai susijungti.
Tai vyksta anksti — maždaug pirmosiomis nėštumo savaitėmis. Būtent tada formuojasi sritys, iš kurių vėliau atsiranda lūpos, gomurys, dantenos, nosis ir veido raumenys.
Duobelė po nosimi yra vieta, kur šie audiniai susitinka ir susijungia. Paprastai tariant, tai savotiškas žmogaus veido „susiuvimo“ ženklas. Ne randas įprasta prasme, bet matomas priminimas, kad mūsų veidas kadaise buvo kuriamas iš kelių dalių, kurios turėjo susijungti labai tiksliai.
Jeigu šiame procese įvyksta sutrikimas, audiniai gali nesusijungti iki galo. Tuomet gali atsirasti viršutinės lūpos ar gomurio įskilimas. Ši būklė šiandien gydoma chirurgiškai, tačiau ji aiškiai parodo, koks svarbus yra tas ankstyvas veido formavimosi etapas.
Todėl filtrumas gydytojams nėra tik smulkmena. Jis gali būti vienas iš požymių, padedančių suprasti, kaip vyko veido vystymasis.
Maža detalė, susijusi ir su mimika
Nors pati duobelė po nosimi šiandien nebeatlieka tokios funkcijos kaip gyvūnams, jos sritis vis tiek nėra visiškai nereikalinga. Po oda yra raumenys, kurie svarbūs lūpų judesiams ir veido išraiškai.
Pabandykite ištarti garsus „p“, „b“ ar „m“. Viršutinė lūpa, burnos kampai ir aplinkiniai raumenys tuo metu dirba labai tiksliai. Ši sritis dalyvauja ir mimikoje — kai šypsomės, suspaudžiame lūpas, parodome nepasitenkinimą ar lengvą ironiją.
Dėl to plastikos chirurgijoje, atkuriant lūpą po įskilimo, labai svarbu ne tik suformuoti išorinį vaizdą, bet ir tinkamai atkurti raumenų darbą. Pati duobelė gali būti atkuriama dėl estetikos, tačiau po ja esantys audiniai svarbūs tam, kad žmogus galėtų normaliai kalbėti, valgyti ir judinti lūpas.
Įdomu ir tai, kad filtrumas žmonėms labai skirtingas. Vienų jis gilus ir aiškus, kitų — beveik lygus. Tai nebūtinai reiškia ką nors bloga. Veido bruožus lemia genetika, amžius ir individuali anatomija.
Kartais suplokštėjęs filtrumas gali būti vienas iš požymių, į kurį atkreipia dėmesį gydytojai, vertindami vaiko raidą ar galimus vystymosi sutrikimus. Tačiau vien pagal šią detalę nieko diagnozuoti negalima. Daugeliui žmonių švelnesnis ar mažiau ryškus griovelis yra tiesiog normali išvaizdos ypatybė.
Todėl žiūrėti į kitų žmonių veidus ir daryti išvadas tikrai nereikėtų.
Duobelė po nosimi nėra trūkumas, keistenybė ar beprasmis odos įlinkis. Tai maža mūsų kūno istorijos detalė. Ji primena, kad žmogaus kūnas nėra tobulai iš naujo suprojektuotas mechanizmas. Jis labiau panašus į ilgą evoliucijos užrašų knygą, kurioje seni ženklai ne visada ištrinami.
Kartais jie tiesiog lieka veide.
Tylūs, beveik nepastebimi, bet pasakojantys daug daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
