Po pasivaikščiojimo miške ima niežėti odą: rugsėjį suaktyvėja mažai pastebimi parazitai
Grįžus iš miško norisi tik nusispirti batus, išvirti arbatos ir pasidžiaugti pilnu krepšeliu grybų. Tačiau vakare, kai kojas jau dengia namų šiluma, ant čiurnų, juosmens ar kelių linkių atsiranda keistas niežulys. Iš pradžių atrodo, kad gal sudirgino žolė, gal įkando uodas, o gal tiesiog pernelyg šilta po pledu. Ryte tie maži raudoni taškeliai dažnai nebeatrodo tokie nekalti.
Rugsėjį taip gali priminti apie save rudeninės erkutės, dar vadinamos derliaus erkutėmis. Jos tokios mažos, kad žmogus jų paprastai nė nepamato, o nemalonus pojūtis prasideda jau po išvykos. Dėl to daug kas ilgai ieško kaltininko namuose: keičia skalbiklį, įtaria patalynę ar augintinį, nors viskas prasidėjo visai kitur – tarp žolės, lapų ir žemų krūmų.
Niežulys prasideda tada, kai iškyla klausimas: kas man įkando?
Rudeninių erkučių lervos laikosi drėgnesnėse, žolėtose vietose, krūmynuose, miško pakraščiuose, pievose ar sode. Jos neskrenda ir nepuola žmogaus iš tolo – tiesiog atsiduria ant odos ar drabužių, kai žmogus eina per žolę, prisėda pailsėti, renka grybus ar leidžia laiką su šunimi lauke. Rugsėjį, kai dar pakankamai šilta, o į mišką traukia ir grybautojai, ir šeimos, tokių susidūrimų padaugėja.
Nemaloniausia tai, kad lervos yra beveik nepastebimos. Jos prisitvirtina ten, kur drabužiai spaudžia odą arba kur oda jautresnė: ties kojinių kraštu, po kelnių juosmeniu, kirkšnių srityje, pažastyse, kelių linkiuose. Žmogus gali grįžti namo visiškai nieko nejausdamas, o niežulys sustiprėja vėliau. Tuomet susidaro įspūdis, kad bėrimas atsirado „iš niekur“.
Po tokio kontakto oda dažniausiai pasidengia mažais paraudusiais, labai niežtinčiais spuogeliais ar dėmelėmis. Niežulys gali būti intensyvus, ypač vakare, kai nebedirba rankos, nebekalba telefonas ir visas dėmesys netikėtai nukrypsta į vieną čiurną. Kasymasis trumpam palengvina, bet kartu dar labiau sudirgina odą ir gali palikti žaizdelių.
Ne kiekvienas bėrimas po miško yra tas pats
Po išvykos gamtoje odą gali sudirginti ir prakaitas, augalai, vabzdžių įkandimai, naujas repelentas ar trynęsi drabužiai. Todėl vien iš niežulio tiksliai nuspręsti, kas nutiko, ne visada įmanoma. Rudeninėms erkutėms būdinga tai, kad bėrimų dažnai atsiranda ne vienas ir jie telkiasi tam tikrose vietose – ten, kur prie odos glaudžiai prisispaudė kojinės, batai ar kelnių guma.
Svarbu jų nepainioti su įsisiurbusia erke. Įsisiurbusi erkė dažniausiai matoma ant odos ir ją reikia kuo greičiau tinkamai pašalinti, o rudeninių erkučių lervos nėra tos pačios erkės, apie kurias dažniausiai kalbama dėl erkinio encefalito ar Laimo ligos. Vis dėlto po kiekvieno pasivaikščiojimo miške apžiūrėti kūną verta nepriklausomai nuo to, ar jau niežti odą, ar dar ne.
Senjorui toks bėrimas gali atrodyti kaip staiga paūmėjusi alergija, tėvams – kaip vaiko parsineštas „neaiškus virusas“, o aktyviam grybautojui – kaip menka kaina už baravykius. Tačiau vaikams niežulys ypač sunkus, nes jiems sunkiau nesikasyti. Šeimoje dažnai prasideda ir kita nereikalinga drama: vienas žmogus ima manyti, kad namuose atsirado blusų, nors kiti namiškiai po mišką tą dieną net nebuvo išėję.
Žmogus pyksta ne ant gamtos, o ant vėluojančio niežulio
Didžiausias šios situacijos nepatogumas – ne pats pasivaikščiojimas, o pavėluota jo sąskaita. Žmogus jau būna išskalbęs drabužius, išdėliojęs grybus, gal net pasidalijęs nuotrauka iš miško, kai kūnas ima reikalauti viso dėmesio. Naktį stiprėjantis niežulys gali sugadinti miegą, o kitą dieną priminti apie save kiekvienu kelnių krašto prisilietimu.
Natūralu, kad po tokios patirties kyla noras visą rudenį vengti žolės ir miško pakraščių. Tačiau problema nėra tai, kad žmogus išėjo į gamtą. Ji atsiranda tada, kai į išvyką einama tarsi į vasaros pabaigos pikniką – trumpomis kojinėmis, atvirais batais, su mintimi prisėsti bet kur, nes juk „jau nebe uodų sezonas“.
Čia yra ir kita pusė: gamta neturi pareigos būti sterili, o miško takas nėra namų koridorius. Kita vertus, žmonėms labai trūksta paprasto supratimo, kad rugsėjį nemalonumų gali sukelti ne tik erkės ar uodai. Kai žinai, ko tikėtis, mažiau pyksti ant savęs ir mažiau skubi kaltinti šunį, skalbimo miltelius ar vakar vakare suvalgytą pomidorą.
Po miško padeda ne stebuklas, o keli ramūs veiksmai
Grįžus namo verta kuo greičiau nusivilkti miško drabužius, juos išskalbti, o kūną nusiprausti po dušu. Ypač atidžiai reikėtų apžiūrėti vietas po kojinėmis, diržu, apatiniais drabužiais ir kelių linkius. Dušas nepanaikins jau atsiradusios odos reakcijos akimirksniu, bet padės nusiplauti tai, kas galėjo likti ant odos, ir kartu taps įprasta patikra dėl įsisiurbusių erkių.
Jeigu oda jau niežti, svarbiausia jos nekankinti kasymu iki žaizdų. Vėsus kompresas, švelni odos priežiūra ir vaistininko ar gydytojo patarimas dėl niežulį mažinančių priemonių dažnai leidžia lengviau iškęsti pirmas nemalonias dienas. Jei bėrimas sparčiai plinta, oda stipriai tinsta, atsiranda pūliavimo požymių, pakyla temperatūra ar savijauta aiškiai blogėja, delsti nereikėtų – tokiu atveju reikia kreiptis į medikus.
Kitai išvykai nereikia rengtis lyg ekspedicijai į tundrą. Dažniausiai pakanka uždarų batų, ilgesnių kelnių, kojinių, kurios dengia čiurnas, ir sprendimo nesėdėti tiesiai į žolę ten, kur ji aukšta bei tanki. Renkant grybus tai gal ir neatrodo labai romantiška, bet niežtinčios kojos po dviejų dienų romantikos paprastai dar mažiau palieka.
Miškas rugsėjį vis dar dosnus – grybais, spalvomis, tyla ir tuo ypatingu rudens kvapu, dėl kurio norisi eiti dar giliau nuo kelio. Tačiau grįžus namo verta prisiminti paprastą taisyklę: jeigu po tokio pasivaikščiojimo niežti oda, tai nebūtinai namų problema. Kartais užtenka laiku nusiprausti, apžiūrėti kūną ir kitą kartą prie samanų bei baravykų pasiimti ne tik pintinę, bet ir truputį daugiau apsaugos.
Įvertinkite šį straipsnį:
Kraunami duomenys...
Daugiau šia tema
Visos temos naujienos
Ieškote daugiau?
Komentarai