Purškiami laukai

„Purškia ne žydintį lauką, bet kvapas toks, kad graužia gerklę“: bitininko įrašas sukėlė nerimą

7 min. skaitymo

Kartais kaime pavojus ateina ne su triukšmu, ne su sirenomis ir ne su matomu gaisru. Kartais jis tiesiog pakimba ore. Įsigeria į drabužius, į gerklę, į mintis. Ir tada žmogus, stovėdamas prie lauko, ima klausti: kas čia purškiama, jeigu kvapas toks, kad net kvėpuoti sunku?

Apie tokią situaciją socialiniame tinkle pranešė Antano Gecevičiaus Bitininkystės Ūkis. Įraše pasakojama apie lauką, kuriame, pasak autoriaus, nėra žydinčių augalų, tačiau purškimo metu pasklidusi smarvė buvo tokia stipri, kad ją sunku ištverti. Dar labiau neramina tai, kad ilgiau pabuvus šalia pradeda graužti gerklę.

Ir tada natūraliai kyla klausimas: kokios tai trąšos ar priemonės, jeigu kvapas stipresnis už srutas, o pojūtis gerklėje primena anginą?

Kai kvapas lauke tampa ne šiaip nemalonus, o keliantis nerimą

Kaimo žmonės prie kvapų pripratę. Čia nieko nenustebinsi nei mėšlu, nei srutomis, nei ką tik apartu lauku. Ūkis turi savo kvapą, ir dažnas tą supranta. Tačiau yra riba, kai nemalonus kvapas tampa nebe buities dalimi, o pavojaus ženklu.

„Jeigu tiesiog dvoktų, dar būtų viena. Bet kai ima graužti gerklę, jau pradedi galvoti ne apie kvapą, o apie sveikatą“, – taip tokią situaciją galėtų apibūdinti bet kuris žmogus, atsidūręs šalia purškiamo lauko.

Būtent dėl to bitininko pastebėjimas ir sulaukė dėmesio. Juk kalbama ne tik apie diskomfortą. Kalbama apie orą, kuriuo kvėpuoja žmonės, apie aplinkinius gyventojus, apie gyvūnus, vabzdžius ir bites.

Kodėl bitininkams tokie atvejai kelia ypatingą baimę?

Bitininkai į tokius purškimus reaguoja jautriai ne todėl, kad nori kelti triukšmą. Jie žino, kokios trapios yra bitės ir kaip greitai netinkamu metu ar netinkamomis sąlygomis panaudotos priemonės gali padaryti žalos.

Net jeigu lauke nėra žydinčių augalų, klausimų vis tiek lieka. Vėjas gali nunešti kvapą ir smulkias daleles toliau. Šalia gali būti pievos, pakraščiai, sodai, daržai ar žydintys augalai, kurių iš pirmo žvilgsnio niekas nepastebi. O bitėms kartais pakanka labai nedaug.

Bitininkui tokia smarvė nėra vien „kažkas nemalonaus“. Tai signalas, kad reikia stebėti avilius, žiūrėti, ar bitės elgiasi įprastai, ar neatsiranda kritusių bičių, ar nėra apsinuodijimo požymių.

„Ne žydintis laukas“ dar nereiškia, kad klausimų nėra

Dažnai sakoma: jei augalai nežydi, bitėms pavojaus mažiau. Tai skamba logiškai, bet realybė ne visada tokia paprasta.

Laukas gali nežydėti, bet jo pakraščiuose gali žydėti piktžolės. Gali būti žydinčių augalų grioviuose, pievoje, šalia sodybų. Be to, stiprus kvapas ir gerklės graužimas kelia klausimą ne tik apie bites, bet ir apie pačią naudojamą medžiagą bei jos skleidimą.

Žmonės pagrįstai klausia: ar buvo laikomasi saugos reikalavimų? Ar purškiama tinkamu oru? Ar nebuvo per stipraus vėjo? Ar aplinkiniai gyventojai žinojo, kas vyksta? Ar priemonė tikrai naudojama taip, kaip nurodyta?

Tai nėra kaltinimas. Tai klausimai, kurie tokioje situacijoje atsiranda savaime.

Kai ore tvyranti smarvė priverčia užsidaryti langus

Įsivaizduokime paprastą vakarą kaime. Žmogus išeina į kiemą, gal nori palaistyti daržą, apžiūrėti šiltnamį, uždaryti vištas ar tiesiog įkvėpti oro po dienos darbų. Ir vietoj gaivaus vakaro kvapo gauna tokį aitrų dvelksmą, kad norisi kuo greičiau trauktis į vidų.

Uždaromi langai. Vaikai nebeleidžiami į kiemą. Šuo nenoriai sukasi prie durų. O suaugusieji stovi ir svarsto, ar čia tik stiprios trąšos, ar kažkas, apie ką reikėtų pranešti atsakingoms institucijoms.

Tokios situacijos kaime ypač jautrios, nes laukai ir sodybos dažnai yra visai šalia vieni kitų. Tai, kas vienam yra ūkinis darbas, kitam gali tapti vakariniu galvos skausmu, gerklės graužimu ir nerimu dėl sveikatos.

Kodėl reikia aiškumo, o ne tylos?

Tokie įrašai socialiniuose tinkluose dažnai sulaukia dviejų reakcijų. Vieni žmonės piktinasi ir reikalauja atsakymų. Kiti sako: „Ūkininkai dirba savo darbą, nereikia trukdyti.“ Tačiau tarp šių dviejų kraštutinumų yra svarbiausias dalykas – aiškumas.

Jeigu purškiama teisėtai, pagal taisykles ir saugiomis sąlygomis, žmonės turi žinoti, kas vyksta. Jeigu kažkas padaryta netinkamai, tai taip pat turi būti išsiaiškinta. Tylėjimas tokiose situacijose tik didina įtarimus.

Bitininko klausimas paprastas ir žmogiškas: kas tai per medžiaga, jeigu kvapas toks stiprus, o gerklę graužia taip, lyg žmogus sirgtų?

Į tokį klausimą norisi ne ginčų, o atsakymo.

Ką daryti, jei šalia purškiamo lauko ima graužti gerklę?

Jeigu žmogus jaučia stiprų kvapą, gerklės graužimą, akių perštėjimą ar dusulį, pirmiausia reikėtų pasitraukti iš tos vietos. Uždaryti langus, neleisti vaikų ir gyvūnų į lauką, vengti tiesioginio kontakto su galimai užterštu oru.

Taip pat verta užfiksuoti situaciją: laiką, vietą, vėjo kryptį, matomus darbus, galimą techniką. Jei kyla rimtas įtarimas dėl netinkamo purškimo ar galimos taršos, galima kreiptis į atsakingas institucijas, kad jos įvertintų situaciją.

Bitininkams tokiais atvejais svarbu stebėti avilius. Jeigu po purškimo pastebima neįprastai daug kritusių bičių ar pakitęs jų elgesys, reikėtų reaguoti nedelsiant.

Ši istorija – ne tik apie vieną lauką

Šis atvejis svarbus ne vien dėl konkretaus purškimo. Jis primena daug platesnę problemą: kaip suderinti žemės ūkio darbus, gyventojų sveikatą, bitininkystę ir pagarbą aplinkai.

Ūkininkai turi dirbti, laukai turi būti prižiūrimi, derlius turi augti. Tačiau žmonės taip pat turi teisę kvėpuoti oru, nuo kurio negraužia gerklės. Bitininkai turi teisę nerimauti dėl savo bičių. Kaimynai turi teisę žinoti, kas vyksta šalia jų namų.

Geriausia, kai tokios situacijos sprendžiamos ne pykčiu, o skaidrumu. Aiškiai pasakant, kas purškiama, kada purškiama, kodėl taip daroma ir ar laikomasi visų saugumo reikalavimų.

Pabaiga: kai vienas kvapas iškelia daug klausimų

Kartais užtenka vieno vaizdo įrašo, vieno stipraus kvapo ir vieno paprasto klausimo, kad žmonės pradėtų diskutuoti apie tai, kas vyksta jų aplinkoje.

Antano Gecevičiaus Bitininkystės Ūkio pasidalinta situacija paliečia jautrią temą: ką mes laikome įprastu ūkininkavimu, o kada jau turime sustoti ir klausti, ar viskas tikrai saugu?

Kol nėra aiškaus atsakymo, klausimas lieka kabėti ore kartu su ta smarve: kokia medžiaga gali dvokti baisiau nei srutos ir graužti gerklę taip, kad žmogui norisi trauktis kuo toliau?

Ir galbūt svarbiausia čia ne iš karto surasti kaltą, o pasiekti, kad tokiais atvejais žmonėms nereikėtų spėlioti. Nes kai kalbama apie orą, bites, laukus ir sveikatą, „gal nieko tokio“ nėra pakankamas atsakymas.

Įvertinkite šį straipsnį:

😡  
😕  
😐  
🙂  
😍  

Kraunami duomenys...

Pasidalinti šiuo straipsniu
Komentarų: 0