Šąlančios pėdos net šiltuose namuose: kada verta atkreipti dėmesį į kraujotaką

„Man vėl ledinės kojos, nors namuose tikrai nešalta“, – tokia frazė rudenį ar žiemą dažnai nuskamba vakare, kai jau apsiautos storos kojinės, rankoje garuoja arbata, o pėdos po pledu vis tiek neatsileidžia. Vieni dėl to tik pajuokauja, kiti skuba šildyti kojas prie radiatoriaus, tačiau nemalonus šaltis kartais kartojasi taip dažnai, kad ima kelti klausimų.

Dažniausiai šąlančios pėdos nereiškia nieko grėsmingo. Kūnas taip reaguoja į vėsesnę aplinką, nuovargį, ilgą sėdėjimą ar tiesiog žmogaus jautrumą šalčiui. Vis dėlto yra skirtumas tarp pėdų, kurios atšąla po pasivaikščiojimo lietuje, ir tokių, kurios nuolat šaltos šiltame kambaryje, ypač jei prie to prisideda tirpimas, skausmas ar neįprasta odos spalva.

Problema ne vien komfortas. Kai pėdos šąla kiekvieną vakarą, žmogus prasčiau ilsisi, sunkiau užmiega, vis ieško dar vienų kojinių ir ima galvoti, kad jo organizmas „tiesiog toks“. Kartais taip ir yra. Tačiau kartais kūnas gana tyliai primena, kad verta pasidomėti kraujotaka ir bendra sveikata.

Kai šaltis prasideda ne nuo oro

Pėdos yra toliausiai nuo širdies esančios kūno dalys, todėl organizmas į jų temperatūrą reaguoja greitai. Kai vėsu, kai patiriama įtampa ar trūksta judėjimo, kraujagyslės gali susiaurėti ir daugiau kraujo nukreipiama gyvybiškai svarbiems organams. Dėl to pirštai ir pėdos atšąla pirmiausia, net jei kambaryje laikosi įprasta namų temperatūra.

Dažnas kaltininkas – ilgas nejudrumas. Kelios valandos prie kompiuterio, kelionė automobiliu, vakaras ant sofos sukryžiavus kojas ar ankšti batai gali trukdyti patogiai kraujotakai. Žmogus atsistoja, kelis kartus praeina po namus, pajudina čiurnas, ir pėdos pamažu sušyla – tokia situacija paprastai nėra neįprasta.

Šaltį gali sustiprinti ir miego stoka, stresas, rūkymas, gausus kofeino kiekis ar labai ribota mityba. Kūnas nėra radiatorius, kurį galima įjungti vien storesnėmis kojinėmis: jam reikia energijos, judesio ir stabilaus ritmo. Todėl vienam žmogui šalčio pojūtis labiausiai išryškėja po įtemptos darbo dienos, kitam – praleidus pietus ar ilgai sėdint nepatogioje padėtyje.

Vakaras ant sofos, kuris baigiasi tirpimu

Tipiška scena atrodo visai nekaltai. Po darbo žmogus grįžta pavargęs, pavalgo ir kelias valandas sėdi ant sofos su telefonu ar televizoriaus pulteliu rankoje. Kojos pakištos po savimi arba sukryžiuotos, o atsistojus viena pėda būna ne tik šalta, bet ir tarsi „pramiegota“ – dilgčioja, nejautri, sunkiai paklūsta.

Dažniausiai tai būna laikinas spaudimas nervams ir kraujagyslėms. Pakeitus padėtį, pajudėjus, pamasažavus pėdą, pojūtis išnyksta. Tačiau jei tirpimas, deginimas, skausmas ar silpnumas kartojasi dažnai, atsiranda be aiškios priežasties arba nepraeina pajudėjus, numoti ranka jau nereikėtų.

Ypač svarbu stebėti, ar abi pėdos elgiasi vienodai. Jei viena jų nuolat šaltesnė už kitą, pasidaro blyški, melsva ar labai paraudusi, jei atsiranda žaizdelių, kurios gyja lėtai, arba skauda blauzdas einant ir palengvėja sustojus, tai nėra vien „šaltų kojų“ istorija. Tokius požymius verta aptarti su gydytoju, nes jie gali būti susiję su kraujotakos sutrikimais ar kitomis sveikatos būklėmis.

Šąlančios pėdos net šiltuose namuose: kada verta atkreipti dėmesį į kraujotakąNuotrauka: Unsplash / Valeriia Miller

Kada apie kraujotaką geriau ne tik pagalvoti, bet ir pasitarti

Dėmesio verta tuomet, kai šąlančios pėdos tampa nuolatiniu reiškiniu ir keičia kasdienybę. Jei namuose šilta, judate pakankamai, apsiaunate tinkamą avalynę, bet pėdos vis tiek dažnai ledinės, pirmas ramus žingsnis – paminėti tai šeimos gydytojui. Gydytojas įvertins bendrą situaciją, kitus simptomus, vartojamus vaistus ir prireikus pasiūlys tyrimus ar nukreips toliau.

Kraujotaka – ne vienintelė galima priežastis. Panašų pojūtį gali lydėti mažakraujystė, skydliaukės veiklos sutrikimai, cukrinis diabetas, nervų pažeidimai ar kai kurios kraujagyslių reakcijos į šaltį. Būtent todėl nereikia savęs gąsdinti viena diagnoze, perskaičius kelis simptomus internete, bet ir nereikia ilgai kentėti bandant išspręsti viską vilnonėmis kojinėmis.

Skubiau kreiptis pagalbos reikėtų, jei pėda ar koja staiga tampa labai šalta, blyški ar melsva, stipriai skauda, prarandamas jutimas ar sunku ją pajudinti. Tai jau nėra situacija, kurią verta stebėti iki ryto. Žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, taip pat svarbu reguliariai apžiūrėti pėdas, nes sumažėjęs jutimas ir prastesnis gijimas gali leisti mažai problemai nepastebimai išaugti.

Ne vien pirkėjas kaltas: kodėl vien kojinių kartais neužtenka

Šąlant pėdoms lengviausia nusipirkti storesnes kojines, šildančius vidpadžius ar dar vieną pledą. Tai gali padėti, ypač kai priežastis paprasta – vėsi grindų danga, per ankšti batai ar ilgas sėdėjimas. Tačiau šiluma iš išorės neišsprendžia to, kas vyksta organizme, jei pėdos šąla dėl nuolat pasikartojančio kraujotakos ar sveikatos sutrikimo.

Kita vertus, nereikėtų visko suversti pačiam žmogui. Dirbantieji sėdimą darbą ne visada gali kas pusvalandį išeiti pasivaikščioti, tėvai dažnai ilsisi tik vėlai vakare, o senjorams judėti gali būti sunkiau dėl sąnarių ar pusiausvyros problemų. Darbdaviams ir šeimoms kartais pakanka paprastesnio požiūrio: patogesnės darbo vietos, galimybės trumpai pajudėti, neperšąlančių batų, saugaus takelio pasivaikščiojimui ar tiesiog priminimo neignoruoti nuolatinių pojūčių.

Kasdienybėje naudinga pradėti nuo mažų dalykų: reguliariai pakeisti sėdėjimo padėtį, pajudinti pėdas ir čiurnas, trumpai pasivaikščioti, rinktis nespaudžiančią avalynę ir nešildyti nejautrios pėdos pernelyg karštu vandeniu ar prie labai karšto radiatoriaus. Jei šaltis atsiranda kartu su kitais neraminančiais simptomais, išmintingesnis sprendimas yra ne dar viena kojinių pora, o pokalbis su mediku.

Šaltos pėdos dažnai būna tik vakaro nepatogumas, kurį išsklaido judesys ir šiltesnės kojinės. Bet kai kūnas tą patį signalą kartoja nuolat, verta jį išgirsti: ne todėl, kad reikia iškart bijoti blogiausio, o todėl, kad rūpestis savimi prasideda nuo dalykų, kuriuos kasdien taip lengva nurašyti smulkmenoms.