Po 50-ies verta nustoti daryti vieną dalyką – būtent jis tyliai atima daugiausia gyvenimo

Sulaukus penkiasdešimties daugelis žmonių pradeda visai kitaip žiūrėti į laiką. Jaunystėje atrodo, kad visko dar bus: kelionių, naujų pažinčių, ramių savaitgalių, pomėgių, kuriems dabar tiesiog „ne tas metas“. Darbas baigsis, vaikai paaugs, atsiras daugiau pinigų, bus mažiau rūpesčių – ir tada pagaliau prasidės gyvenimas sau. Tačiau vieną dieną žmogus supranta, kad tas laukiamas „vėliau“ visą laiką slinko kartu su juo.

Būtent šią mintį dažnai primena persų poeto ir mąstytojo Omaro Chajamo kūryba – dabarties nereikėtų aukoti neaiškiai ateičiai. Ne todėl, kad nereikia planuoti ar taupyti, o todėl, kad niekas nežino, kiek progų dar bus pakartoti tai, ką šiandien atidėjome. Po 50-ies viena pavojingiausių frazių gali tapti labai paprastas sakinys: „kada nors padarysiu“.

Visą gyvenimą laukėme tinkamesnio momento

Pažįstamas scenarijus daugeliui vienodas. Atostogos atidedamos, nes šiemet per daug darbo. Susitikimas su sena drauge – nes reikia sutvarkyti namus. Kelionė – nes gal kitais metais bilietai bus pigesni. Naujas pomėgis – nes dabar jau „ne tas amžius pradėti“. Net paprastas sekmadienis be darbų kartais kelia kaltės jausmą, nes juk visada yra ką nuveikti.

Problema ta, kad idealus momentas beveik niekada neateina. Kai baigiasi viena problema, atsiranda kita. Kai atsiranda daugiau pinigų, sumažėja laiko. Kai atsiranda laiko, gali nebebūti tiek jėgų. Ir taip gyvenimo malonumai vis stumiami į kitą mėnesį, kitą vasarą ar kitus metus.

Po 50-ies tai pradeda jaustis kitaip. Žmogus jau žino, kad kai kurios galimybės iš tiesų negrįžta. Vaikai nebus maži antrą kartą. Tėvai nebus šalia amžinai. Senas draugas gali išvažiuoti. Sveikata ir energija taip pat nėra garantuotos. Todėl kartais verta ne ieškoti dar vienos priežasties palaukti, o paklausti savęs: jei galiu tai padaryti dabar, kodėl nedarau?

Tai nereiškia mesti darbo ir išleisti visas santaupas

Tokią mintį lengva suprasti neteisingai. Gyventi dabartimi nereiškia rytoj mesti darbą, ištuštinti banko sąskaitą ir išvažiuoti į kitą pasaulio kraštą. Atsakomybės niekur nedingsta, o ateitimi rūpintis vis tiek reikia.

Kartais pokytis būna daug paprastesnis. Užuot dar metus laukus kelionės į vietą, kurią seniai norėjote pamatyti, galima pradėti ją planuoti dabar. Užuot sakę „reikėtų kada nors užsukti“, paskambinti žmogui ir susitarti dėl konkrečios dienos. Užuot seną hobį laikę dėžėje spintoje, vieną vakarą jį išsitraukti.

Net poilsis gali būti toks pats sprendimas. Žmonės, kurie visą gyvenimą buvo įpratę dirbti, kartais jaučia kaltę net atsisėdę nieko neveikti. Tačiau ramiai išgerta kava, pasivaikščiojimas ar diena be jokių „reikia“ nėra prarastas laikas. Tai ir yra gyvenimo dalis.

Po 50-ies laimė dažnai tampa daug paprastesnė

Jaunystėje sėkmę dažnai matuojame tuo, ką dar turime pasiekti: geresnis darbas, didesnis atlyginimas, naujesnis automobilis, gražesni namai. Vėliau prioritetai neretai pasikeičia. Daug brangesnė tampa ramybė, sveikata, galimybė pačiam valdyti savo laiką ir žmonės, su kuriais nereikia apsimetinėti.

Ir čia atsiranda įdomus paradoksas. Kartais žmogus dešimtmečius sunkiai dirba tam, kad kada nors galėtų gyventi ramiau, tačiau kai pagaliau turi tokią galimybę, jis jau nebemoka sau jos leisti. Vis dar reikia kažką baigti, kažkam padėti, kažką sutvarkyti. Gyvenimas sau vėl nukeliamas.

Todėl vienas naudingiausių klausimų šiame amžiuje gali būti ne „ką dar turiu pasiekti?“, o „ką vis dar be reikalo atidėlioju?“. Atsakymas nebūtinai bus didelis. Gal tai vakarienė su žmogumi, kurio nematėte trejus metus. Gal vienos dienos kelionė prie jūros. Gal knyga, kuri dvejus metus guli ant lentynos.

Pavojingiausia yra priprasti prie žodžių „dar spėsiu“

Sulaukus 50-ies žmogus dar gali turėti prieš akis kelis labai aktyvius ir gražius dešimtmečius. Tačiau būtent todėl nėra prasmės juos pradėti nuo naujo atidėliojimo sąrašo.

Planai reikalingi. Santaupos reikalingos. Atsakomybė taip pat. Tačiau jeigu visas gyvenimas tampa pasiruošimu kažkokiam būsimam gyvenimui, vieną dieną galima pastebėti, kad metai praėjo, o lauktoji „tinkama akimirka“ taip ir neatėjo.

Gal todėl sena mintis apie dabarties vertę ir šiandien skamba taip taikliai. Po 50-ies verta nustoti gyventi taip, lyg geriausia gyvenimo dalis dar tik prasidės kada nors vėliau. Jei kažkas jums iš tiesų svarbu ir galite tai padaryti šiandien, kartais šiandien ir yra pats tinkamiausias laikas.