Septinta diena: draugystės atsisijojo
Septintą dieną susitikau su Mantu.
Jis atėjo, pažiūrėjo į mano mygtukinį telefoną ir pasakė:
– Atrodai kaip žmogus, kuris tuoj pradės rašyti manifestą.
Bet paskui sėdėjome bare beveik tris valandas. Be telefonų ant stalo. Be tikrinimo. Be „tuoj atsakysiu“. Kalbėjomės normaliai. Apie darbą, apie jo santykius, apie mano miegą, apie tai, kad abu seniai esame pavargę, bet vis apsimetame, kad čia tik sezonas.
Kai grįžau namo, radau kelias SMS.
Viena draugė parašė, kad jai toks mano dingimas atrodo nemandagus.
Kitas žmogus paklausė, ar „čia dabar naujas tavo įvaizdis“.
Mama parašė: „Tikiuosi, pavalgei.“
Keista, bet po savaitės man tapo aiškiau, kurie žmonės nori ryšio, o kurie nori prieigos.
Ryšys gali palaukti. Prieiga reikalauja atsakymo dabar.
Kas iš tikrųjų sugriuvo?
Antraštė skamba dramatiškai: eksperimentas sugriovė mano draugystes. Iš tikrųjų jis sugriovė ne draugystes, o iliuziją, kad nuolatinis susirašinėjimas yra artumas.
Kai kurie žmonės supyko ne todėl, kad aš juos įskaudinau, o todėl, kad nustojau būti pasiekiamas pagal jų įprastą ritmą.
Kai kurie ryšiai atvėso iškart, kai nebeliko kasdienių reakcijų į istorijas, memus ir trumpus vaizdo įrašus.
Bet keli ryšiai sustiprėjo.
Nes žmonės paskambino. Susitiko. Parašė aiškiai. Ne „kur dingai???“, o „kaip jautiesi?“
Tai labai skirtingi klausimai.
Ar grįžau prie išmaniojo telefono?
Taip.
Po savaitės įjungiau išmanųjį. Pirmas jausmas buvo ne džiaugsmas, o nuovargis. Per kelias minutes ekranas prisipildė pranešimų, atnaujinimų, raudonų burbuliukų, programėlių prašymų ir žmonių, kurie manęs „pasigedo“, nors nė karto nepaskambino.
Bet šį kartą nebegrįžau taip pat.
Ištryniau kelias programėles. Išjungiau beveik visus pranešimus. Telefoną naktį palieku ne prie lovos, o kitame kambaryje. Socialinius tinklus tikrinu tik tam tikru metu. Į lovą nebesinešu ekrano.
Mygtukinio telefono vis dar nepadėjau toli. Jis guli stalčiuje kaip atsarginis išėjimas.
Ne iš pasaulio.
Iš triukšmo.
Ką supratau per savaitę be išmaniojo telefono?
Pirmiausia – kad nesu toks laisvas nuo telefono, kaip maniau. Jeigu daiktas gali kelti nerimą vien tuo, kad jo nėra rankoje, tai jau nėra tik patogumas.
Antra – kad ne visos žinutės yra bendravimas. Kartais jos tiesiog palaiko iliuziją, kad esame arti.
Trečia – kad miegas yra trapus. Jį galima sugadinti labai lengvai: viena nuoroda, vienu vaizdo įrašu, vienu „dar penkios minutės“.
Ketvirta – kad nuobodulys nėra priešas. Jis nemalonus tik iš pradžių. Paskui iš jo pradeda rastis mintys, sprendimai ir net ramybė.
Ir penkta – kad kai kurie žmonės gerbia tavo ribas tik tada, kai jos jiems netrukdo.
Ar verta pabandyti?
Nebūtina savaitei išmesti išmaniojo telefono. Daugeliui tai būtų nepraktiška. Bet verta bent vieną dieną pabandyti gyventi taip, tarsi telefonas būtų tik telefonas.
Be socialinių tinklų. Be pranešimų. Be naršymo lovoje. Be automatinio ekrano tikrinimo kiekvienoje eilėje.
Galbūt nieko dramatiško neįvyks.
O gal paaiškės, kad dalis jūsų nuovargio, nerimo ir prasto miego buvo ne gyvenimo problema, o mažas šviečiantis stačiakampis, kurį kiekvieną vakarą savanoriškai pasidedate prie veido.
Mano savaitė su mygtukiniu telefonu nepadarė manęs geresniu žmogumi. Ji tiesiog parodė, kiek daug savęs buvau atidavęs ekranui.
Ir keisčiausia tai, kad kai telefonas pagaliau nutilo, pirmą kartą po ilgo laiko pradėjau girdėti save.
