Trejus metus miegojau su telefonu šalia galvos. Kai jį išnešiau iš miegamojo, pasikeitė ne tik miegas

Miegojimas šalia telefono
Miegojimas šalia telefono Nuotrauka: OpenAI

Vieną vakarą vyras kažką pasakojo apie savo dieną, o aš gulėdama lovoje žiūrėjau į telefoną ir kartojau: „Mhm, klausau.“ Po kurio laiko jis nutilo. Pakėliau akis ir paklausiau, kas buvo toliau. „Nieko. Aš jau baigiau“, – atsakė. Negalėjau prisiminti net to, apie ką jis pradėjo kalbėti. Tą vakarą dar nepadėjau telefono į šalį, bet jo veido išraišką prisiminiau gerokai ilgiau negu viską, ką tąkart perskaičiau ekrane.

Telefonas prie mano lovos atsirado labai praktišku pretekstu: reikėjo žadintuvo. Ant spintelės buvo rozetė, ten laikiau įkroviklį, todėl vakare visada padėdavau jį šalia stiklinės vandens. Bent jau taip pasakodavau sau. Iš tikrųjų padėdavau tik tada, kai akys jau merkdavosi ir ekranas pradėdavo slysti iš rankos.

Į lovą eidavau dešimtą, užmigdavau gerokai vėliau

Vakarais dažnai jausdavausi pavargusi. Po darbo dar reikėdavo paruošti vakarienę, sutvarkyti virtuvę, sudėti skalbinius ar prisiminti, ko trūksta rytojui. Todėl įsitaisymas lovoje su telefonu atrodė kaip užtarnautas poilsis.

Pasakydavau vyrui, kad trumpai pasižiūrėsiu žinutes. Tačiau po jų atsirasdavo naujienos, tada vaizdo įrašas, paskui dar vienas. Kartais perskaitydavau komentarą, kuris mane suerzindavo, ir pradėdavau ieškoti, ką į jį atsakė kiti. Kitą kartą pamatydavau gražiai sutvarkytą virtuvę ir pusvalandį žiūrinėdavau spintelių rankenėles, nors savųjų keisti visai neketinau.

Kai pagaliau pažvelgdavau į laikrodį, būdavo beveik vidurnaktis.

— Tu dar nemiegi? — pusiau per miegus paklausdavo vyras.

— Jau dedu.

Kartais tikrai padėdavau. Kartais po kelių minučių vėl paimdavau, nes prisimindavau, kad nepatikrinau rytojaus orų. O kartu su orais atsirasdavo dar kas nors.

Ryte atsikeldavau pikta ant žadintuvo, darbo ir visų, kurie turėjo jėgų kalbėtis prieš pirmą kavos puodelį. Vakarais stebėdavausi, kodėl vėl tokia pavargusi.

Prabudusi naktį pati susirasdavau priežastį nebemiegoti

Ne kiekvieną naktį miegodavau prastai. Tačiau jei prabusdavau, pirmas judesys būdavo ranka link spintelės. Norėdavau tik pažiūrėti, kiek valandų. Pamatydavau pranešimą, atsidarydavau žinutę, o po jos jau tikrindavau ką nors daugiau.

Vieną naktį pradėjau skaityti straipsnį apie moterį, kuri neteko darbo. Paskui prisiminiau savo neužbaigtą užduotį, ryte laukiantį pokalbį ir laišką, į kurį dar neatsakiau. Telefoną padėjau, bet galvoje jau dėliojau būsimos dienos sakinius.

Kitą rytą darbe pasakiau kolegei, kad vėl prastai miegojau.

— O ką darei prabudusi? — paklausė ji.

— Nieko. Telefoną pažiūrėjau.

Pasakiau tai taip, tarsi telefonas būtų buvęs tas pats, kas apsiversti ant kito šono. Tik garsiai ištarusi prisiminiau visą naktinį skaitymą ir mintyse vykusį susirinkimą.

Pirmiausia bandžiau susitarti su savimi

Nusprendžiau, kad nuo šiol lovoje telefono nežiūrėsiu. Paliksiu ant spintelės tik dėl žadintuvo. Pirmą vakarą laikydamasi pažado net pasididžiavau savimi. Antrą jau pasiėmiau trumpam, nes laukiau draugės atsakymo. Trečią viskas buvo kaip anksčiau.

Paskui bandžiau pasidėti jį ekranu žemyn. Tai irgi nepadėjo: puikiai žinojau, kur jis guli. Kartais imdavau net nesuskambėjus jokiam pranešimui.

Galutinai apsisprendžiau sekmadienio rytą. Buvau pabudusi anksčiau už vyrą ir beveik keturiasdešimt minučių praleidau telefone. Per tą laiką spėjau susierzinti dėl naujienų, pasižiūrėti į pažįstamos atostogų nuotraukas ir pagalvoti, kad mūsų namuose vėl netvarka.

Diena dar nebuvo prasidėjusi, o aš jau buvau nepatenkinta.

Tą popietę parduotuvėje nusipirkau paprastą žadintuvą.

— Kam tau šitas? — paklausė vyras, kai išėmiau iš maišelio.

— Telefonas miegos virtuvėje.

Jis pažiūrėjo į mane, paskui į žadintuvą.

— Pažiūrėsim, kiek ištemps.

Pirmą vakarą atrodė, kad kažką pamiršau

Prieš eidama miegoti prijungiau telefoną krautis virtuvėje. Dar patikrinau žadintuvą, paskui antrą kartą pasitikslinau, ar tikrai nustatyta tinkama valanda.

Atsigulusi kurį laiką nežinojau, ką veikti. Miegoti dar nesinorėjo, rankos buvo laisvos, o pokalbio specialiai pradėti irgi nemokėjau. Pasijutau keistai: juk čia mano kambarys, mano lova, šalia mano vyras, bet trūko daikto.

Paėmiau knygą, kuri ant spintelės gulėjo kelis mėnesius. Perskaičiau kelis puslapius ir supratau, kad pusės sakinių neprisimenu. Mintys vis grįždavo prie telefono. Ar niekas neparašė? Gal reikia patikrinti, ar rytoj nebus slidu?

— Tu tikrai norėjai skaityti ar tiesiog nerandi, ką paimti į rankas? — paklausė vyras.

Nusijuokiau, nes pataikė labai tiksliai.

Tą vakarą neužmigau vos padėjusi galvą. Nebuvo jokio stebuklo. Tačiau į virtuvę telefono neėjau.

Pokytį pajutau ne per vieną naktį

Pirmomis dienomis vis dar pabusdavau, o rytais nešokdavau iš lovos žvali. Kartais ilgai vartydavausi. Vieną vakarą net supykau ant savo sumanymo: atrodė, kad su telefonu bent jau būdavo kuo užsiimti.

Tačiau pamažu pastebėjau labai paprastą dalyką – pradėjau anksčiau išjungti šviesą. Nebereikėdavo baigti dar vieno vaizdo įrašo ar perskaityti likusių komentarų. Jei norėdavau miego, tiesiog eidavau miegoti.

Prabudusi naktį nebežinojau tikslios valandos. Mano naujojo žadintuvo ciferblatas tamsoje nešvietė, o degti šviesą vien dėl laikrodžio dažniausiai tingėdavau. Apsiversdavau, pasitaisydavau pagalvę ir kartais vėl užmigdavau nė nespėjusi pradėti svarstyti, kiek valandų liko iki ryto.

Po poros savaičių pagavau save virtuvėje gaminančią pusryčius be įprasto burbėjimo. Nebuvau staiga tapusi ryto žmogumi, bet keltis darėsi lengviau.

Vyras pastebėjo, kad pagaliau sulaukia atsakymo

Vieną vakarą gulėdami kalbėjomės apie savaitgalį. Aptarėme, kada aplankysime jo mamą, ar spėsime nuvažiuoti apsipirkti, ką gaminsime sekmadienį. Visai paprastas pokalbis.

Tada vyras pasakė:

— Su tavimi dabar lengviau susikalbėti.

— Čia kaip suprasti?

— Pasakau vieną kartą, ir išgirsti.

Norėjau atsikirsti, kad girdėdavau ir anksčiau. Tačiau prisiminiau, kiek kartų sakydavau „palauk, tuoj“, nors jis tiesiog norėdavo papasakoti, ką sutiko ar kas nutiko darbe.

Anksčiau man atrodė, kad gulėdami šalia leidžiame vakarą kartu. Dabar pastebėjau skirtumą. Kartais kalbėdavomės, kartais abu skaitydavome, o kartais tiesiog užgesindavome šviesą. Bent jau nebereikėdavo konkuruoti su tuo, kas vyko mano ekrane.

Rytais nebepradėdavau nuo svetimų rūpesčių

Kitas pokytis atsirado beveik nepastebimai. Kad paimčiau telefoną, reikėjo atsikelti ir nueiti į virtuvę. O ten jau būdavau pradėjusi dieną: užkaisdavau vandenį, atitraukdavau užuolaidas, pamaitindavau katę.

Telefoną vis tiek pasiimdavau. Perskaitydavau žinutes, pasižiūrėdavau naujienas. Tačiau nebe gulėdama lovoje ir dar net neapsisprendusi atsimerkti.

Kartais iki pirmo žvilgsnio į ekraną praeidavo vos dešimt minučių. Man ir jos buvo malonios. Per jas bent spėdavau suprasti, kaip pati jaučiuosi, užuot iš karto sužinojusi, dėl ko šiandien pykstasi kiti.

Į miegamąjį jo nebegrąžinau

Praėjo keli mėnesiai. Vis dar pasitaiko prastų naktų, sunkių rytų ir vakarų, kai per ilgai užsibūnu telefone svetainėje. Vien telefono perkėlimas nesutvarkė viso mano gyvenimo.

Tačiau dabar geriau matau, kiek laiko jam atiduodu. Kai pavargusi sėdžiu su ekranu rankoje, bent jau nebegaliu sau sakyti, kad jau nuėjau miegoti. Į lovą einu tada, kai baigiu vakaro reikalus ir palieku telefoną krautis virtuvėje.

Neseniai vyras, tvarkydamas laidus, paklausė, ar mano senojo įkroviklio prie lovos dar reikia.

Pažiūrėjau į tuščią rozetę ir papurčiau galvą.

— Nereikia. Ten ir taip daugiau vietos atsirado.

Ant spintelės dabar telpa knyga, stiklinė vandens ir žadintuvas. O vakare, kai vyras pradeda pasakoti apie savo dieną, bent jau žinau, apie ką kalbėjome prieš užmigdami.

Prenumeruoti

Rytinis laiškas su 5 skaitomiausiais straipsniais

Įvertinkite šį straipsnį:

" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f621.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f621.webp" width="56" height="56" alt="😡" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f615.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f615.webp" width="56" height="56" alt="😕" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f610.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f610.webp" width="56" height="56" alt="😐" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f642.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f642.webp" width="56" height="56" alt="🙂" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f60d.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f60d.webp" width="56" height="56" alt="😍" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  

Kraunami duomenys...

Pasidalinti

Komentarai

Būkite pirmas, kuris pakomentuos

El. paštas neprivalomas ir nebus skelbiamas viešai.

Daugiau šia tema

Visos temos naujienos

Ieškote daugiau?

Atraskite kitus straipsnius