Žmonės dažnai atsiprašo net tada, kai nieko blogo nepadarė – psichologai aiškina, ką tai išduoda

Prasilenkiate siauru biuro koridoriumi, abu žengiate į tą pačią pusę, ir pirmas žodis, kurį ištariate, būna: „Atsiprašau.“ Nors nieko neužkliudėte, niekam nepakenkėte ir net nesate tikri, ar išvis trukdėte. Tas pats nutinka parduotuvėje, kai kas nors užstoja lentyną, namuose, kai paprašote artimojo perduoti puodelį, ar susirašinėjant, kai užduodate visai paprastą klausimą.

Toks atsiprašymas dažnai nuskamba taip automatiškai, kad žmogus jo net nepastebi. Tačiau po trumpu žodžiu kartais slepiasi ne mandagumas, o įprotis mažinti save: tarsi už tai, kad užimi vietą, turi poreikių, kalbi ar paprasčiausiai esi šalia kitų, reikėtų iš anksto atsilyginti kaltės jausmu.

Psichologiniu požiūriu vienas dažnas „atsiprašau“ dar nieko nepasako. Bet jei jis lydi beveik kiekvieną prašymą, nuomonę ar net įkvėpimą bendroje erdvėje, verta sustoti ir paklausti savęs: už ką iš tiesų atsiprašau?

Kai „atsiprašau“ tampa saugiausia pradžia

Daugeliui šis žodis išmoktas nuo vaikystės. Jis padeda sušvelninti pokalbį, parodyti pagarbą vyresniems, greičiau užbaigti nedidelį konfliktą. „Atsiprašau, ar galėčiau paklausti?“ skamba švelniau nei tiesioginis klausimas, todėl žmogus jaučiasi saugiau, ypač jei yra pratęs, kad už iniciatyvą gali būti sukritikuotas ar ignoruojamas.

Problema prasideda tada, kai atsiprašymas nebėra pasirenkamas mandagumo gestas. Jis tampa tarsi bilietu į teisę kalbėti. Žmogus rašo kolegai: „Atsiprašau, kad trukdau“, nors darbo klausimas yra visiškai normalus. Jis sako partneriui: „Atsiprašau, kad taip jaučiuosi“, nors kalba apie nusivylimą ar nuovargį, kurio nereikia teisinti.

Tokiu būdu trumpam sumažėja įtampa: atrodo, kad kitas žmogus bus mažiau piktas, mažiau reiklus, lengviau priims prašymą. Tačiau ilgainiui protas išmoksta paprastą bendravimą sieti su grėsme. Net neutralioje situacijoje kūnas ir mintys tarsi ruošiasi gintis, o atsiprašymas tampa pirmuoju gynybiniu judesiu.

Už perdėto mandagumo gali slėptis ne vien kuklumas

Dažnas atsiprašinėjimas gali būti susijęs su menkesniu pasitikėjimu savimi, baime būti našta ar stipriu poreikiu išvengti konflikto. Žmogus nebūtinai sąmoningai galvoja, kad yra blogas ar nevertas dėmesio. Dažniau jis tiesiog įprato pirmiausia prisitaikyti: nutilti, nusileisti, pasiūlyti mažiau, prašyti taip atsargiai, kad prašymas beveik virstų atsiprašymu.

Ypač tai atpažįstama tiems, kurie augo aplinkoje, kur emocijoms nebuvo daug vietos. Jei vaikui dažnai buvo sakoma, kad jis „per jautrus“, „trukdo“, „per daug nori“, suaugęs jis gali išmokti savo poreikius pateikti kuo mažesnius. Ne todėl, kad jų neturi, o todėl, kad iš anksto tikisi, jog jie kažkam bus nepatogūs.

Kita vertus, nereikia kiekvieno mandagaus žmogaus skubėti laikyti nesaugiu ar traumuotu. Kai kuriems atsiprašymas yra šeimos, regiono ar profesinės kultūros dalis. Jis gali reikšti užuojautą: „Atsiprašau, kad tau taip nutiko“, nors žmogus nėra dėl to kaltas. Svarbiausias skirtumas yra savijauta: ar pasakę „atsiprašau“ jaučiatės laisvai, ar tarsi turite teisintis už savo buvimą?

Žmonės dažnai atsiprašo net tada, kai nieko blogo nepadarė – psichologai aiškina, ką tai išduodaNuotrauka: Unsplash / Vitaly Gariev

Kodėl kitiems tai ne visada atrodo nekaltai

Šalia esančiam žmogui nuolatiniai atsiprašymai gali kelti keistą įtampą. Partneris, draugas ar kolega ima jaustis tarsi nuolat būtų kaltinamas griežtumu, nors nieko blogo nepasakė. Pokalbis apie paprastą nesutarimą staiga pakrypsta ne į problemos sprendimą, o į raminimą: „Tu nieko blogo nepadarei, nereikia atsiprašinėti.“

Darbo aplinkoje perdėtas atsargumas kartais užgožia geras idėjas. Žmogus prieš pasiūlydamas sprendimą kelis kartus pabrėžia, kad galbūt kalba nesąmonę, gal trukdo, gal ne laiku įsiterpia. Jo mintis gali būti vertinga, tačiau ji pateikiama taip, lyg iš anksto neturėtų svorio. Tai vargina ir patį žmogų, ir komandą, kuri negirdi aiškios pozicijos.

Skirtingoms grupėms tai pasireiškia nevienodai. Tėvai gali atsiprašinėti vaikų, kad prašo laikytis ribų, nors ribos šeimoje yra reikalingos. Senjoras gali nedrįsti paprašyti pagalbos, nes nenori „apsunkinti“. Žmogus, daug dirbantis su klientais, gali parsinešti į namus įprotį nuolat taikytis, nes visą dieną turėjo slopinti kitų nepasitenkinimą.

Vietoj atsiprašymo kartais pakanka paprasto sakinio

Pirmas žingsnis nėra uždrausti sau žodį „atsiprašau“. Jis reikalingas tada, kai suklydome, įžeidėme, vėluojame ar iš tiesų sukėlėme nepatogumą. Nuoširdus atsiprašymas stiprina santykius, nes pripažįsta atsakomybę. Tačiau atsakomybės nereikia prisiimti ten, kur jos nėra.

Kasdienėse situacijose verta išbandyti kitą formuluotę. Vietoj „atsiprašau, kad trukdau“ galima pasakyti: „Ar turi minutę?“ Vietoj „atsiprašau, kad primenu“ – „Primenu dėl susitarimo.“ Vietoj „atsiprašau, kad taip jaučiuosi“ – „Man dėl to liūdna“ arba „Man svarbu apie tai pasikalbėti.“

Iš pradžių tokie sakiniai gali atrodyti pernelyg tiesūs, net nemandagūs. Taip jaučiasi žmogus, ilgai pratęs savo poreikius apvilkti atsiprašymo forma. Padeda trumpa pauzė prieš ištariant įprastą žodį: ar aš padariau žalą, ar tik noriu būti priimtas? Jei tai antrasis variantas, galbūt labiau reikia ne atsiprašyti, o leisti sau būti išgirstam.

„Atsiprašau“ yra gražus žodis, kai jis kyla iš atsakomybės. Bet jis neturėtų tapti kaina už teisę užimti vietą prie stalo, pasakyti savo nuomonę ar paprašyti to, ko jums reikia. Kartais didžiausias mandagumas sau pačiam prasideda nuo sakinio, kuriame nebelieka atsiprašymo už tai, kad esate.