Daugelis iš mūsų vaikystėje leidome boružėlėms ropoti delnu ir laikėme tai visiškai nekenksmingu žaidimu. Tačiau realybė kitokia – boružėlė, pajutusi stresą ar grėsmę, išskiria geltoną, aitraus kvapo skystį, kuris nėra nei šlapimas, nei „pyktis“, o tikras gynybos ginklas. Ir šis ginklas veikia ne tik prieš skruzdes ar paukščius – jis gali nemaloniai nustebinti ir žmogų.
Skystis vadinasi hemolimfa – tai boružėlės „kraujas“. Kai vabzdys jaučiasi pavojuje (o paimta į rankas ji tikrai taip jaučiasi), iš kelių kojų sąnarių ima sunktis ryškiai geltonos-oranžinės spalvos lašeliai. Ši medžiaga turi alkaloidų – kartų, toksiškų junginių, kurie daugeliui plėšrūnų yra visiškai nevalgomi. Paukštis, paragavęs tokios boružėlės, dažniausiai ją išspjauna ir daugiau niekada prie jos nelenda.
Žmonėms hemolimfa paprastai nesukelia sunkių pasekmių, tačiau yra keli svarbūs „bet“:
- Jautri oda gali parausti, niežtėti ar net atsirasti mažų pūslelių, ypač jei skystis patenka į įbrėžimą ar odos raukšlę.
- Jei nusiplaunate rankas ne iš karto ir vėliau jomis pasitrinate akis ar lūpas – beveik garantuotas stiprus dirginimas, deginimas, ašarojimas.
- Vaikams ir alergiškiems žmonėms reakcija gali būti stipresnė – iki kontaktinio dermatito.
- Didžiausia rizika – kai ant žmogaus nutūpęs visas boružėlių būrys (tai vyksta rudenį, kai jos ieško vietos žiemojimui). Tuomet hemolimfos gali susikaupti tiek, kad atsiranda tikras cheminis nudegimas.
Todėl taisyklė paprasta: boružėlę geriau stebėti iš šono. Jei ji užropojo ant rankos pati – leiskite jai ramiai nueiti. Jei labai norisi paliesti – darykite tai atsargiai, vienu pirštu, trumpai ir iš karto nusiplaukite rankas. O jei matote, kad vabzdys pradėjo „prakaituoti“ geltonai – nedelsdami nuplaukite po tekančiu vandeniu.
Boružėlė tikrai nėra agresyvi ir nekerštauja – ji tiesiog gina savo gyvybę taip, kaip moka. Bet mums, žmonėms, visiškai nebūtina tapti tuo „priešu“, nuo kurio ji turi gintis. Leiskime jai būti laiminga ir gražia ten, kur jai ir vieta – ant lapo, o ne ant mūsų delno.
