Kelių eismas yra viena iš tų kasdienių situacijų, kuriose emocijos užverda greičičiau nei bet kur kitur. Net ramūs ir santūrūs žmonės prie vairo kartais pagauna save galvojant: „kodėl mane tai taip išveda iš pusiausvyros?“ Statistika rodo, kad tai nėra pavieniai atvejai. Daugiau nei 55 procentai vairuotojų prisipažįsta, jog kelyje patiria stiprų susierzinimą ar net pyktį dėl kitų eismo dalyvių elgesio.
Kodėl taip nutinka, jei kasdieniame gyvenime dauguma žmonių elgiasi gerokai ramiau?
Kodėl pyktis kelyje toks stiprus
Verslo psichologė Anna Studley aiškina, kad vairavimas iš esmės yra grėsmės situacija. Net jei to sąmoningai nesuvokiame, kiekvienas pavojingas manevras, staigus stabdymas ar grubus lenkimas mūsų smegenims signalizuoja apie galimą traumą ar avariją.
Tokiose sąlygose organizmas automatiškai įjungia gynybinę reakciją. Pyktis čia veikia kaip mobilizuojanti emocija – jis skirtas greitam veiksmui. Būtent todėl jo intensyvumas kelyje dažnai būna nepalyginamai didesnis nei įprastose socialinėse situacijose.
Elkitės su grubumu kaip su oru
Vienas svarbiausių psichologinių poslinkių – suvokti, kad agresyvus vairavimas daugelyje vietų jau tapo eismo kultūros dalimi. Tai nereiškia, kad jis yra normalus ar pateisinamas, tačiau reiškia, jog bandymas su juo kovoti kiekvieną kartą jus tik išsekins.
Anna Studley siūlo paprastą, bet labai vaizdingą palyginimą. Pykti dėl grubaus vairuotojo – tas pats, kas pykti dėl lietaus mieste, kuriame jis lyja nuolat. Jūs negalite pakeisti klimato, bet galite prisitaikyti: rengtis pagal orą, nešiotis skėtį ir nesistebėti, kad lyja.
Kelyje galioja tas pats principas. Jei nuolat susiduriate su kirtimais, nepaisymu, važiavimu per raudoną ar iš kelkraščio, tai tampa fonu. Jo priėmimas nereiškia pasidavimo – tai reiškia energijos taupymą.
Saugumo jausmas tiesiogiai mažina pyktį
Kuo saugiau jaučiatės, tuo silpnesnė emocinė reakcija. Tai psichologiškai labai svarbu. Todėl viena iš veiksmingiausių strategijų – sąmoningai didinti savo saugumo pojūtį.
Tai gali būti racionalūs sprendimai: automobilis, gerai įvertintas avarijų bandymuose, platesnis draudimo paketas, žinojimas, kad netikėtoje situacijoje nebūsite palikti vieni. Tačiau ne mažiau svarbi ir emocinė aplinka automobilyje – patogi sėdėjimo padėtis, jums tinkanti muzika, kvapas, kuris ramina, o ne erzina.
Visa tai veikia kaip foninė apsauga, mažinanti stresą dar iki jam peraugant į pyktį.
Kas labiausiai išveda vairuotojus iš kantrybės
Psichologiniai tyrimai ir apklausos rodo, kad pyktį dažniausiai sukelia ne pavieniai smulkūs nesklandumai, o tam tikri pasikartojantys elgesio modeliai. Tarp jų dažniausiai minimi manevrai be posūkio signalų, staigus „kirpimas“, akivaizdžiai neadekvatus parkavimas ir važiavimas kelkraščiu ar priešpriešine juosta siekiant apeiti kamštį.
Šios situacijos sukelia ne tik pyktį, bet ir neteisybės jausmą – atrodo, kad kažkas laužo taisykles jūsų sąskaita.
Kai pyktis jau užvaldo
Svarbus dalykas, kurį pabrėžia Anna Studley, – pyktis yra labai energinga emocija. Bandymas ją visiškai užgniaužti dažnai tik pablogina situaciją. Kai žmogus slopina pyktį, dalis energijos tenka pačiai emocijai, kita – jos kontrolei. Dėl to kyla dviguba įtampa ir vėliau pasireiškia išsekimu.
Jei esate vieni automobilyje, garsiai išrėkti ar net iškeikti situaciją – visiškai natūralus būdas išlieti emociją. Esminė taisyklė – neleisti jai išeiti už automobilio ribų. Langų nuleidimas, gestai ar žvilgsniai gali tik paaštrinti konfliktą ir paversti jį pavojingu.
Netikėta, bet dažnai veiksminga priemonė – muzika. Rami muzika tokiose situacijose ne visada padeda. Kartais būtent energingi, net agresyvūs kūriniai leidžia saugiai „išleisti garą“. Dainavimas kartu ar ritmingas judėjimas sėdint taip pat padeda kūnui iškrauti susikaupusią įtampą.
Ką daryti, jei automobilyje yra vaikų
Situacija keičiasi, kai šalia yra vaikai. Čia svarbu ne tik jūsų savijauta, bet ir tai, ką jie mato ir girdi. Agresyvus emocijų protrūkis gali juos išgąsdinti ir palikti ilgalaikį įspūdį.
Tokiais atvejais psichologė rekomenduoja fiziologinius metodus. Gilus, lėtas kvėpavimas – vienas efektyviausių būdų greitai nusiųsti smegenims signalą, kad pavojus praėjo. Tai padeda sumažinti širdies ritmą ir adrenalino lygį.
Dar viena paprasta, bet veiksminga technika – staigus temperatūros pakeitimas. Įjungus oro kondicionierių ir atvėsinus saloną, kūnas fiziškai nusiramina, nes pyktis dažnai lydi realų kūno „įkaitimą“.
Pyktis turi išeiti – tik ne kelyje
Net jei pavyko susitvardyti vairuojant, tai nereiškia, kad emocija dingo. Pyktis paruošia kūną veiksmui: kraujas suplūsta į raumenis, didėja tonusas. Jei ši energija niekur neišleidžiama, ji dažnai „išsiveržia“ vėliau – nerimu, dirglumu ar vėl agresyviu elgesiu prie vairo.
Todėl po kelionės svarbu sąmoningai iškrauti likusią įtampą. Paprastas pasivaikščiojimas, lengva mankšta ar kontrastinis dušas padeda kūnui grįžti į pusiausvyrą.
Kelių pyktis nėra silpnumo ženklas. Tai natūrali reakcija į grėsmę. Tačiau skirtumas tarp saugaus vairuotojo ir pavojingo slypi ne emocijos buvime, o gebėjime ją suvaldyti taip, kad ji netaptų dar vienu rizikos veiksniu kelyje.
Ką manote apie tai?
Jūsų nuomonė svarbi! Parašykite komentarą žemiau arba pasidalinkite straipsniu su draugais.
