Nuo 2022 metų susidomėjimas Pilatesu išaugo kelis kartus, ir tai nestebina, nes tai viena iš nedaugelio treniruočių sistemų, kurioje gali atrodyti, kad didžiąją dalį laiko guli, bet tuo pat metu dirba gilieji raumenys, stiprėja kūno centras ir gerėja laikysena. Pilatesas iš pradžių nebuvo sukurtas kaip estetikos ar mados produktas – jį sukūrė Josephas Pilatesas, cirko artistas ir boksininkas, kuris Pirmojo pasaulinio karo metu internuotųjų stovykloje prie ligoninės lovų tvirtino spyruokles, kad sužeisti kareiviai galėtų bent minimaliai judėti ir stiprinti kūną. Tai buvo reabilitacijos sistema, skirta išgyvenimui ir funkcijai, o ne gražioms nuotraukoms socialiniuose tinkluose.
Vėliau metodą perėmė šokėjai Niujorke, nes jis padėjo stiprinti raumenis neapkraunant sąnarių, gerinti kontrolę ir kūno suvokimą. Būtent čia atsirado asociacija su grakštumu ir ilga, liekna kūno linija. Tačiau svarbu suprasti, kad Pilatesas nepailgina raumenų – anatomiškai to padaryti neįmanoma – jis gerina laikyseną, raumenų tonusą ir koordinaciją, todėl kūnas atrodo harmoningesnis. Jo tikroji vertė slypi gebėjime išmokyti kvėpuoti, stabilizuoti stuburą, stiprinti giluminius raumenis ir sumažinti nugaros skausmus, kurie šiuolaikiniam žmogui tapo beveik norma dėl sėdimo darbo.
Kodėl jis tapo toks populiarus – ir kartu apaugo mitais?
Socialiniai tinklai Pilatesą pavertė estetiniu reiškiniu. Pastelinių spalvų studijos, brangūs reformeriai, nepriekaištingos šukuosenos ir „beprakaitės“ treniruotės sukūrė įvaizdį, kad tai ne tik sportas, o tam tikras gyvenimo būdas. Susiformavo vadinamoji „Pilateso princesės“ estetika – liekna, tvarkinga, minimalistinė, dažnai siejama su tam tikru socialiniu statusu. Šalia atsirado priešprieša – jėgos treniruotes propaguojančios „raumenų mamos“, kurios demonstruoja prakaitą ir štangas. Vėl atsirado spaudimas rinktis stovyklą, tarsi negalėtum tiesiog ramiai stiprinti nugaros ir tempimo po darbo prie kompiuterio.
Rinkodara dar labiau išpūtė pažadus, siūlydama „ilgus raumenis“, „šokėjos kūną“ ar žvaigždžių siluetą. Žiūrėdami į buvusias balerinas ar genetiškai lieknas instruktorių figūras, daugelis pradeda tikėti, kad pakanka atlikti „šimtą“ ar kelis pratimus ant reformerio ir kūnas pasikeis iš esmės. Tačiau realybė paprastesnė: instruktoriai dažnai turi ilgų metų intensyvios treniruotės patirtį, o Pilatesas jų atveju yra papildoma stabilizacijos ir kontrolės sistema, o ne stebuklingas transformacijos įrankis.
Kodėl staiga atsirado kritika?
Pastaruoju metu Pilatesas sulaukė kritikos ne tik dėl technikos ar perdėtų pažadų, bet ir dėl socialinio konteksto. Reformerių studijos dažnai yra brangios, o užsiėmimai kainuoja gerokai daugiau nei įprasta sporto klubo narystė. Dėl to kai kas Pilatesą pradėjo laikyti elitiniu, prieinamu tik tam tikram sluoksniui. Net pasigirdo palyginimų, kad tai sporto pasaulio prabangos ženklas, kuriame svarbi ne tik sveikata, bet ir statusas.
Kita kritikos kryptis susijusi su saugumu. Pilatesas – tai vis tiek fizinė veikla, reikalaujanti žinių apie anatomiją ir judesio mechaniką. Kai instruktoriais tampa žmonės, baigę trumpus kursus ir neturintys pakankamo pasirengimo, atsiranda traumų rizika, ypač jei sudėtingi pratimai kartojami savarankiškai namuose pagal vaizdo įrašus. Nors rimti sužalojimai reti, netinkama technika gali pabloginti nugaros ar kaklo problemas, o tai paradoksalu, turint omenyje, kad metodas buvo sukurtas būtent reabilitacijai.
Taigi ar Pilatesas blogas? Ne. Jis išlieka veiksminga sistema, padedanti stiprinti kūno centrą, gerinti laikyseną ir mažinti nugaros skausmus. Tačiau jis nėra stebuklas, nepadarys nieko princese ir neišspręs socialinių ar politinių diskusijų. Tai tiesiog pratimai – geri, jei atliekami sąmoningai ir su supratimu. Ir kartais to visiškai pakanka, ypač jei po darbo dienos skauda nugarą ir norisi jaustis stipresnei, o ne idealiai „instagraminei“.
