Tai pažįstama daugeliui: naktį sapnas atrodo toks ryškus, emociškai stiprus, beveik kaip tikras. Tačiau vos pabundame — ir jis tirpsta. Po kelių minučių lieka tik fragmentai, o kartais nepamename nieko.
Mokslininkai pabrėžia: tai ne atminties problema ir ne „blogas prisiminimų įrašymas“. Tai — normalus, mūsų smegenų darbo mechanizmas.
Miego fazė, kurioje sapnuojame, nekuria ilgalaikių prisiminimų
Didžioji dalis sapnų gimsta REM miego fazėje — kai akys po vokais greitai juda, o smegenys kuria vaizdus, siužetus ir emocijas.
Tačiau tuo metu prefrontalinė žievė, atsakinga už logiką, planavimą ir ilgalaikę atmintį, dirba silpniau. Vadinasi, sapnai tiesiog neįrašomi taip pat, kaip realūs įvykiai dienos metu.
Smegenys juos apdoroja labiau kaip vidinį „filmą“, o ne kaip patirtį, kurią būtina išsaugoti.
Dar vienas svarbus faktorius — neurotransmiteriai. REM fazėje sumažėja norepinefrino kiekis. Ši medžiaga ypač svarbi formuojant prisiminimus apie įvykius, emocijas ir pavojus.
Kai jos trūksta, sapnai smegenims tiesiog neatrodo tokie svarbūs, kad juos būtų verta archyvuoti. Tai — tarsi natūrali filtravimo sistema.
Kai prabundame, smegenys labai greitai persijungia į aktyvų režimą: pradeda apdoroti garsus, šviesą, planus, mintis.
Ši tikrovės informacijos banga išstumia trapius sapnų pėdsakus. Jei žmogus iškart nebandys sapno prisiminti ar užrašyti, jis labai greitai išnyks — ir tai visiškai normalu.
Sapnai nėra skirti būti prisimenami
Mokslininkai vis aiškiau teigia: sapnų paskirtis — ne išsaugoti istorijas.
Jų tikroji funkcija:
- padėti smegenims perdirbti emocijas,
- „išvalyti“ perteklinę įtampą,
- užtikrinti psichikos balansą.
Užmarštis šiuo atveju — ne trūkumas, o natūralus procesas. Sapnai atliko savo darbą — ir gali saugiai išnykti.
