Jei suaugęs žmogus gyvena tyliai, vengia susibūrimų ir neturi ilgo kontaktų sąrašo, visuomenė dažnai skuba jį nurašyti kaip „vienišą“. Tačiau psichologai vis dažniau sako priešingai: brandžiame amžiuje siauras socialinis ratas ar net sąmoninga vienatvė gali būti ne problema, o didžiausia prabanga. Ir kartais – tikras kelias į laimę.
Ilgus metus gyvename vadinamajame socialiniame teatre. Darbas reikalauja vaidmens, šeima – pareigų, draugystės – nuolatinio prisitaikymo. Brandžiame amžiuje ateina lūžis: nuovargis nuo „reikėjimo būti“ tampa stipresnis už baimę likti vienam. Kaukės krenta. Nebelieka noro vaidinti įdomų, linksmą ar patogų kitiems. Lieka tik tie reti žmonės, su kuriais galima tylėti be nejaukumo. O kartais nebelieka nė jų – ir tai nebūtinai tragedija.
Laikas, kuris jaunystėje atrodė neišsemiamas, vėliau tampa brangiausia valiuta. Kiekviena diena ima turėti svorį. Nebelieka noro švaistyti valandų tuštiems pokalbiams ar susitikimams „iš pareigos“. Brandus žmogus pradeda rinktis: ar šis bendravimas mane maitina, ar tik sekina? Jei atsakymas neigiamas, sprendimas paprastas – tyliai pasitraukti. Ir tuomet laikas grįžta ten, kur seniai norėjosi: knygoms, sodui, pasivaikščiojimams, dalykams, kuriems visada „nebuvo kada“.
Tyla, kurios daugelis bijo, su amžiumi įgauna kitą prasmę. Ji nebėra tuštuma – tai erdvė. Visą gyvenimą vidinį balsą slopino triukšmas: svetimos nuomonės, lūkesčiai, pareigos. Kai šurmulys nutyla, atsiranda galimybė pagaliau išgirsti save. Apmąstyti, susitaikyti, paleisti nuoskaudas. Tai ne vienatvė, o vidinis dialogas, kurio anksčiau tiesiog nebuvo laiko turėti.
Psichologinė energija taip pat nėra begalinė. Net malonus bendravimas reikalauja pastangų – būti dėmesingam, reaguoti, palaikyti pokalbį. Metams bėgant, šios pastangos ima varginti. Socialinio rato mažinimas tampa ne abejingumo ženklu, o savęs tausojimo strategija. Energija nukreipiama į tai, kas iš tiesų svarbu: sveikatą, artimus šeimos ryšius, mėgstamą veiklą.
Tyrimai rodo aiškią tendenciją: brandžiame amžiuje laimę lemia ne ryšių kiekis, o jų gylis. Vienas ar du patikimi žmonės, kuriems galima paskambinti bet kada, yra vertingesni už dešimtis paviršutiniškų pažinčių. Daugelis tai supranta intuityviai – tyliai paleidžia ryšius, tapusius formalumu, ir palieka tik tai, kas turi tikrą prasmę. O kartais net ir to pakanka be nuolatinio „draugų rato“.
Galiausiai ateina paprastų akimirkų džiaugsmas. Vienatvė nereiškia nuobodulio. Ji leidžia pastebėti tai, kas anksčiau praslysdavo pro šalį: rytinę kavą be skubėjimo, šviesos judėjimą kambaryje, paukščių balsus, ramų kvėpavimą. Laimė ima kilti ne iš išorinių stimulų, o iš vidinės ramybės.
Psichologai sutaria dėl vieno: gyvenimas be draugų nėra problema savaime. Problema – gyventi ne pagal save. O brandžiame amžiuje vis daugiau žmonių pagaliau išdrįsta pasirinkti tylą vietoje triukšmo. Ir dažnai būtent tada pirmą kartą pasijunta iš tiesų laimingi.
Ką manote apie tai?
Jūsų nuomonė svarbi! Parašykite komentarą žemiau arba pasidalinkite straipsniu su draugais.
