Daugelis žmonių mėgsta arbatą su bergamote, tačiau paklausti, kas iš tiesų slepiasi po šiuo pavadinimu, dažnas sutrinka. Vieni mano, kad tai žolelė, kiti – kad tai kriaušės rūšis, o treti prisipažįsta iki šiol sakantys „arbata su begemotu“. Nors bergamotės skonis pažįstamas milijonams, pats augalas vis dar apipintas painiava ir mitais.
Iš tikrųjų bergamotė turi net kelis „veidus“, ir būtent tai lemia, kodėl tiek daug žmonių ją painioja.
Botanikos požiūriu tikroji bergamotė yra citrusinis augalas. Tai medis, artimas apelsinui, kurio vaisius savo forma primena keistą citrinos ir kriaušės hibridą. Manoma, kad bergamotė atsirado Pietryčių Azijoje, tačiau šiandien ji daugiausia auginama Viduržemio jūros regione – Ispanijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, taip pat Pietų Amerikoje. Vis dėlto didžiausia bergamotės „širdis“ yra pietų Italija, ypač Kalabrijos regionas.
Būtent čia išgaunamas vertingiausias bergamočių aliejus, kuris ir tapo pagrindine priežastimi, kodėl šis vaisius apskritai išgarsėjo. Vaisius pats savaime beveik nevalgomas – jis per rūgštus ir kartokas, tačiau jo žievelėje slypintis eterinis aliejus pasižymi itin ryškiu, gaiviu ir kartu šiltu aromatu.
Pavadinimo kilmė iki šiol kelia diskusijų. Viena versija sieja bergamotę su Italijos miestu Bergamu, kuriame kadaise buvo aktyviai prekiaujama šio vaisiaus aliejumi. Kita, laikoma labiau tikėtina, nurodo turkišką posakį „bey armudu“, reiškiantį „valdovo kriaušė“. Tai paaiškintų ne tik pavadinimą, bet ir vaisiaus kriaušę primenančią formą.
Painavos dar daugiau atsiranda dėl to, kad bergamote vadinamas ir visai kitas augalas – sodo monarda. Tai Šiaurės Amerikoje kilusi žolė su ryškiais violetiniais žiedais, dar vadinama amerikinė melisa. Indėnai iš jos ruošė kvapnią arbatą, o europiečiai pastebėjo, kad monardos skonis labai primena tikrosios bergamotės aromatą. Taip šis augalas ir gavo „bergamotės“ vardą, nors botaniškai su citrusais jis neturi nieko bendra.
Panaši istorija ir su kai kuriomis kriaušių veislėmis, kurios taip pat vadinamos bergamotėmis. Tai tik pavadinimo sutapimas, neturintis jokio ryšio su garsia bergamočių arbata.
Kalbant apie arbatą, bergamotės vardas neatsiejamas nuo „Earl Grey“. Šis gėrimas tapo pasauliniu fenomenu ir iki šiol laikomas viena žinomiausių aromatizuotų arbatų. Tradiciškai jo atsiradimas siejamas su britų politiku Charlesu Grey, tačiau romantiška legenda apie kinų pareigūno dovaną istorikams kelia abejonių – bergamotė Kinijoje tiesiog neauga.
Kur kas realesnė versija pasakoja apie prekybinį atsitiktinumą: juodosios arbatos krovinį, kuris audros metu buvo pakvėpintas išsiliejusiu bergamočių aliejumi. Rezultatas pasirodė netikėtai sėkmingas, o aromatas – išskirtinis. XIX a. viduryje tokia arbata tapo neįtikėtinai populiari Didžiojoje Britanijoje, o netrukus – ir visame pasaulyje.
Svarbu žinoti, kad šiandien ne kiekviename „Earl Grey“ pakelyje yra tikro bergamočių aliejaus. Natūralus aliejus yra brangus ir jo pagaminama palyginti nedaug, todėl dauguma gamintojų naudoja kvapiąsias medžiagas, identiškas natūralioms. Tai nėra kenksminga – tokie aromatai griežtai reguliuojami ir saugūs vartoti. Aukščiausios klasės arbatos vis dar gaminamos naudojant tikrą aliejų, tačiau tai labiau išimtis nei taisyklė.
Bergamotė naudojama ne tik arbatai. Jos aromatas plačiai taikomas konditerijoje – nuo pyragų kremų iki keksiukų tešlos. Nedidelis bergamotės užpilas suteikia desertams subtilų citrusinį akcentą. Ji taip pat tinka džiovintiems vaisiams, ledams ar net sviesto padažams aromatizuoti.
Taigi bergamotė nėra nei kriaušė, nei paprasta žolelė. Tai citrusinis vaisius, kurio aromatas tapo vienu atpažįstamiausių pasaulyje. O visa painiava – tik įrodymas, kaip vienas kvapas gali peržengti botanikos ribas ir tapti kultūriniu reiškiniu.
