Ekstremalaus išgyvenimo situacijose riba tarp gyvybę gelbstinčių sprendimų ir mirtinų klaidų yra itin plona. Televizijos ekranuose matyti vaizdai, kaip garsus nuotykių ieškotojas Bearas Gryllsas dykumoje geria savo šlapimą, suformavo klaidingą nuomonę, kad tai – efektyvi paskutinė priemonė kovojant su troškuliu. Tačiau naujausios fiziologinės analizės rodo, kad realybėje toks elgesys gali tik paspartinti tragišką baigtį.
Mokslininkai įspėja: tai, kas atrodo kaip gelbėjimosi ratas, dažniausiai tėra savanoriškas organizmo apnuodijimas. Norint suprasti kodėl, būtina pažvelgti į tai, kaip veikia mūsų „vidinė filtravimo stotis” – inkstai.
Inkstai: ne vandens gamintojai, o šiukšlių rūšiuotojai
Inkstų veikimo principą mokslininkai lygina su generaliniu užgriozdinto kambario tvarkymu: išnešamas visas turinys ir atgal sugrąžinami tik patys svarbiausi daiktai.
Kiekvieną dieną žmogaus inkstai apdoroja apie 180 litrų kraujo plazmos. Apie 99 proc. šio skysčio yra reabsorbuojama (sugrąžinama) atgal į kraują, o pašalinamas tik perteklius su medžiagų apykaitos atliekomis. Nors sveikame šlapime yra apie 95 proc. vandens, likusius 5 proc. sudaro koncentruotas toksiškas „kokteilis”: karbamidas, kreatininas ir įvairios druskos. Tai medžiagos, kurių organizmas tikslingai bandė atsikratyti.
Kodėl gerti šlapimą dehidratuojant – mirtina klaida?
Šlapimo gebėjimas „gelbėti“ yra paradoksalus. Jei žmogus yra gerai hidratuotas, jo šlapimas šviesus ir mažiau toksiškas, tačiau tuomet jam ir nereikia jo gerti.
Problema kyla realioje ekstremalioje situacijoje. Kai žmogui trūksta vandens, jis gausiai prakaituoja ir praranda drėgmę kvėpuodamas. Tuomet inkstai persijungia į maksimalų taupymo režimą. Šlapimas tampa tamsus, itin koncentruotas ir toksiškas.
Bandymas gerti tokį skystį sukelia grandininę reakciją:
- Toksiškas krūvis: Grąžinant koncentruotas atliekas (ypač karbamidą) atgal į sistemą, inkstams tenka dvigubas krūvis, nors jie ir taip jau išsekę.
- Uremija: Tai pavojinga būklė, kai kraujyje susikaupia per daug šlapalo. Ji pažeidžia nervų sistemą, sukelia raumenų mėšlungį, vėmimą (kas dar labiau dehidratuoja organizmą) ir sąmonės aptemimą.
Užuot prailginęs gyvenimą, toks „gudravimas“ tik pagreitina fizinės būklės blogėjimą.
Sterilumo mitas ir sepsio rizika
Dar vienas populiarus mitas – kad šlapimas yra sterilus. Nors tik pagamintas inkstuose jis gali būti be patogenų, keliaudamas per šlapimo pūslę ir šlaplę, skystis neišvengiamai surenka bakterijas.
Ekstremaliomis sąlygomis, kai organizmas patiria stresą, badą ar perkaitimą, žarnyno barjerinės funkcijos susilpnėja. Išgėrus šlapimo, bakterijos gali lengviau prasiskverbti į kraują. Gamtoje, kur nėra medicininės pagalbos, tai gali baigtis sepsiu ar ūmia infekcija, kas prilygsta mirties nuosprendžiui.
Medikai šlapimo gėrimą vertina ne kaip hidrataciją, o kaip „savo šiukšliadėžės turinio vartojimą“.
Vienintelė situacija, kai tai veikia
Visgi, mokslininkai pripažįsta vieną specifinį atvejį, kai šlapimas gali būti naudingas – tačiau tik išoriniam naudojimui.
Esant dideliam karščiui ir gręsiant šilumos smūgiui, drabužių sušlapinimas šlapimu gali padėti atvėsinti kūną. Garuodamas skystis mažina kūno temperatūrą. Toks metodas leidžia išsaugoti organizmo vėsinimo funkcijas neprarandant vidinių vandens atsargų ir, svarbiausia, neapnuodijant savęs toksinais.
Išvada paprasta: kritinėje situacijoje svarbiausia išlaikyti aštrų protą ir vengti intoksikacijos. Todėl geriausia strategija išlieka alternatyvių drėgmės šaltinių paieška, o ne bandymas apgauti gamtą, verčiant organizmą perdirbti savo paties atliekas.
Šaltinis: https://theconversation.com/if-you-get-lost-in-the-bush-can-you-really-survive-by-drinking-your-own-pee-269086
