Kiekvienas iš mūsų bent kartą pasvajojo apie gyvenimą, trunkantį ilgiau nei šimtmetį, tačiau retas kuris įsivaizduoja, kokia iš tiesų yra tokio ilgaamžiškumo kaina ir paslaptis. Maria Branjas Morera, kuri mirė 2024 metais sulaukusi neįtikėtino 117 metų amžiaus, paliko pasauliui ne tik savo prisiminimus, bet ir unikalią biologinę dovaną. Jos fenomenalus gyvybingumas tapo tikru lobiu mokslininkams, kurie nusprendė pažvelgti giliau – tiesiai į jos ląsteles, kad pagaliau atsakytų į amžinąjį klausimą: kaip apgauti laiką?
Barselonoje įsikūrusio Josep Carreras leukemijos tyrimų instituto ekspertai atliko išsamią Marios biologinių mėginių analizę. Buvo ištirtas jos kraujas, šlapimas ir mikrobioma. Tyrimo tikslas buvo nustatyti specifinius genetinius ir biologinius veiksnius, kurie leido moteriai ne tik pasiekti tokį garbingą amžių, bet ir išlaikyti pavydėtiną sveikatą. Rezultatai nustebino net visko mačiusius ekspertus: paaiškėjo, kad egzistuoja milžiniškas skirtumas tarp jos chronologinio amžiaus (to, kas parašyta pase) ir biologinio amžiaus (kokios būklės yra jos organizmas). Tai atveria visiškai naują diskusiją apie tai, kiek mūsų gyvenimo trukmę lemia genetika, o kiek – kasdieniai įpročiai.
Viduržemio jūros dieta ir netikėtas „supermaistas“
Vienas iš pagrindinių tyrimo autorių, Manelis Esteleris, CNN atskleidė Marios kasdienybės detales, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip klasikinis sveikuolio vadovėlis. Moteris niekada nerūkė, nevartojo alkoholio ir mėgavosi savo darbu tol, kol tik leido jėgos. Gyvendama kaime, ji palaikė vidutinį fizinį aktyvumą – kasdien bent valandą skirdavo pasivaikščiojimams gryname ore. Jos mitybos pagrindą sudarė Viduržemio jūros regiono produktai, kuriuose gausu alyvuogių aliejaus.
Tačiau mokslininkų dėmesį patraukė ne tai. Didžiausią nuostabą sukėlė vienas specifinis produktas, kurį Maria vartojo itin gausiai. Senolė kasdien suvalgydavo net tris porcijas jogurto. Tyrėjai iškėlė hipotezę, kad būtent šis fermentuotas produktas, sąveikaudamas su jos unikalia žarnyno flora, sukūrė galingą apsaugą nuo uždegiminių procesų. Visgi, ekspertai skuba įspėti: tai nereiškia, kad vien tik jogurto valgymas garantuos šimto metų jubiliejų. Marios atvejis rodo, kad paslaptis slypi ne viename produkte, o sudėtingoje organizmo, genetikos ir mitybos sąveikoje. Kiekvieno žmogaus senėjimo procesas yra unikalus, ką įrodo ir kitų pasaulio šimtamečių istorijos.
„Niekada nesiginčykite“ – psichologinė ilgaamžiškumo pusė
Kol mokslininkai analizuoja ląsteles, patys ilgaamžiai dažnai pateikia kur kas paprastesnius receptus. Štai 115 metų britė Ethel Catram, kuri nuo gegužės vidurio tituluojama seniausiu žmogumi pasaulyje, turi savo filosofiją. Gimusi dar 1909 metais, kai Vokietiją valdė kaizeris Vilhelmas II, o aviacija žengė pirmuosius žingsnius, Ethel yra paskutinė gyva karaliaus Edvardo VII pavaldinė.
Paklausta apie savo ilgaamžiškumo paslaptį, ji atsakė trumpai ir aiškiai: „Niekada nesiginčiju! Aš tiesiog išklausau kitų nuomonę, o tada darau tai, ką pati noriu.“ Šis paprastas patarimas atskleidžia, kad emocinė sveikata ir gebėjimas vengti konfliktų gali būti ne mažiau svarbūs nei fizinė būklė.
Nėra vyro – nėra problemų?
Dar radikalesnį požiūrį į stresą ir ilgaamžiškumą demonstruoja 110 metų sulaukusi Jenny Libertini iš Merilando (JAV). Siciliečių imigrantų šeimoje gimusi moteris stebina savo energija, o jos draugė ir kambariokė Peggy Bocklage yra įsitikinusi, kad žino to priežastį.
„Ji išsiskyrusi ir vieniša jau apie 30 metų. Tai reiškia vieną paprastą dalyką – jokio streso dėl vyrų,“ – juokauja bičiulė. Ši istorija patvirtina vis dažniau mokslininkų keliamą versiją, kad lėtinio streso nebuvimas yra vienas kritinių faktorių, leidžiančių organizmui lėčiau dėvėtis.
Griežta disciplina prieš visišką laisvę
Pasaulio ilgaamžių gretose galima rasti visiškai priešingų gyvenimo būdų pavyzdžių. Štai Inah Canabaro Lucas, kuri iki mirties buvo vyriausias žmogus pasaulyje sulaukusi 116 metų, savo gyvenimą paskyrė tarnystei ir griežtai tvarkai. Būdama vos 20-ies ji tapo vienuole. Jos artimieji neabejoja, kad būtent geležinė disciplina – kėlimasis, valgymas, malda ir miegas visada tuo pačiu metu – leido jos organizmui funkcionuoti kaip laikrodžiui daugiau nei šimtmetį.
Visiška priešingybė Inah buvo Vincentas Dransfieldas iš Naujojo Džersio, gyvenęs 110 metų. Jis niekada nebuvo sveikuolis. Vincentas 20 metų rūkė, sunkiai dirbo ūkyje, o jo mitybos racionas šiuolaikinius dietologus priverstų griebtis už galvos. „Valgau, ką noriu!“ – tokia buvo jo taisyklė.
Vyras mėgo mėsainius, picą, šokoladą, makaronus ir nevengė alaus. Tačiau jis turėjo vieną ritualą, kurio neatsisakydavo nuo pat paauglystės – pienas su „Ovaltine“ milteliais. Jis tikėjo, kad šis gėrimas suteikia jam reikiamų vitaminų. Vincento istorija yra puikus priminimas, kad genetika ir pozityvus požiūris į gyvenimą kartais gali būti galingesni už bet kokias dietas.
