Obuolys Lietuvoje – beveik šventas vaisius. Jis ant stalo atsiranda nuo vaikystės, keliauja į mokyklines priešpiečių dėžutes, į darbą, į keliones, o rudenį namuose tampa kasdieniu desertu. Atrodo, ką čia galima daryti neteisingai – juk obuolį tiesiog suvalgai. Tačiau būtent čia ir slypi klasta: dauguma žmonių visą gyvenimą obuolius valgo taip, kad pačią vertingiausią dalį išmeta į šiukšliadėžę net nesusimąstydami.
Dažnas scenarijus toks pats: suvalgome vaisių iki šerdies, o tada lieka „tuščias“ likutis – kietas centras su sėklomis. Jis automatiškai išmetamas, tarsi tai būtų šiukšlė. Ir tik dabar vis daugiau mitybos specialistų kalba apie tai, kad tokiu įpročiu mes ne tik prarandame dalį maistinių medžiagų, bet ir patys sau sumažiname obuolio poveikį virškinimui, sotumui ir net cukraus šuolių kontrolei.
Kurioje vietoje obuolys turi daugiausia naudingų medžiagų?
Didžiausia klaida – manyti, kad visas „gėris“ yra tik žievelėje, o vidurys neturi jokios vertės. Iš tiesų žievelė tikrai svarbi, bet būtent aplink šerdį ir pačiame centre esanti dalis dažnai turi didesnę tam tikrų komponentų koncentraciją, nei žmonės įsivaizduoja.
Svarbiausia čia – skaidulos ir pektinas. Pektinas yra natūrali augalinė medžiaga, kuri organizme veikia kaip savotiškas „valytojas“: jis padeda žarnynui dirbti reguliariau, gali prisidėti prie geresnės mikrofloros pusiausvyros ir sumažinti diskomfortą tiems, kurie linkę į apsunkusį virškinimą. Būtent šerdies zonoje jis aptinkamas ypač gausiai, nes tai struktūriškai „sutankinta“ obuolio dalis.
Šalia to, aplink šerdį yra daugiau tų pačių augalinių junginių – flavonoidų ir antioksidantų – kurie dažnai įvardijami kaip priežastis, kodėl obuoliai siejami su širdies ir kraujagyslių sveikata, geresne ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso ir net stabilesne energija dienos metu. Paprastai tariant: kuo daugiau suvalgome obuolio „iki galo“, tuo daugiau iš jo pasiimame.
Kaip valgyti obuolį teisingai, kad neprarastumėte naudos?
Teisingas būdas atrodo pernelyg paprastas, kad būtų tiesa – tačiau būtent dėl to jis ir veikia. Obuolį reikėtų valgyti taip, kad šerdies dalis nebūtų automatiškai nurašyta kaip šiukšlė. Kitaip tariant: obuolį valgykite iki galo, nepalikdami storos šerdies, ypač jei jis nedidelis ir minkštesnis.
Žinoma, tai nereiškia, kad būtina „griaužti iki kotelio“ kiekvieną kartą. Tačiau didžioji dalis žmonių palieka per daug – išmeta ne tik kietą šerdį, bet ir storą aplinkinį sluoksnį, kuris iš tiesų dar yra pilnavertė vaisiaus dalis.
Labai svarbu ir tai, kad prieš valgant obuolį reikia kruopščiai nuplauti – ne „perbraukti po čiaupu“, o iš tikrųjų gerai nušveisti paviršių, ypač jei vaisius pirktas prekybos centre. Lietuvoje obuoliai dažnai yra padengti natūraliu vašku arba apdoroti taip, kad ilgiau išsilaikytų, todėl higiena čia nėra smulkmena.
O kaip dėl sėklų – ar tai tikrai saugu?
Būtent čia atsiranda baimė, kuri daugeliui sustabdo norą valgyti obuolį „iki galo“. Žmonės yra girdėję, kad obuolių sėklose yra medžiagų, kurios teoriškai gali išskirti cianido junginių. Tai nėra visiška legenda – cheminis faktas egzistuoja. Tačiau praktikoje esmė yra kiekis.
Suvalgius kelias obuolių sėklas, jokios realios rizikos sveikam žmogui nėra, ypač jei sėklos nuryjamos sveikos ir ne kramtomos dideliais kiekiais. Problemos prasideda tik tada, kai būtų sistemingai valgomas didelis sėklų kiekis, o tai kasdienybėje beveik nevyksta.
Paprasčiau tariant: suvalgyti vieno obuolio sėklas nėra „nuodas“. Daug didesnė problema dažniausiai būna tai, kad žmonės obuolius valgo netinkamu metu, užkandžiauja vietoj normalaus valgymo, arba pasirenka saldžius vaisius vietoj subalansuoto maisto – bet tai jau atskira tema.
Mažas pokytis, kurį pajusite iš karto
Tie, kurie pabando suvalgyti obuolį beveik visą, dažnai pastebi labai paprastą dalyką – sotumas atsiranda greičiau. Tai natūralu: daugiau skaidulų reiškia stabilesnį cukraus pasisavinimą ir mažesnį norą užkandžiauti po 20 minučių.
Ir čia slypi įdomiausia: žmonės dažnai galvoja, kad „nori sveikiau maitintis“, bet ieško sudėtingų dietų, papildų, brangių supermaisto produktų. Tuo tarpu realūs pokyčiai kartais prasideda nuo vieno įpročio – nebešvaistyti to, kas jau yra tavo rankoje.
