Vos prasidėjus didžiosioms metų šventėms, daugelis žmonių net nepastebi, kaip patenka į tylų, bet masinį „čempionatą“ – kas suvalgys daugiau. Kūčios, Kalėdos, šeimos pietūs, vaišės pas gimines, saldumynai darbe ir „tik dar vienas gabalėlis“ vakare. O jau po kelių dienų – sunkumas skrandyje, pilvo pūtimas, rėmuo, nuovargis ir pažadas sau: „nuo pirmadienio valgysiu saikingiau“.
Kodėl tai kartojasi kasmet? Kodėl net ir sąmoningi, sveikata besirūpinantys žmonės per šventes persivalgo taip, lyg dalyvautų neoficialiose varžybose?
Šventinis stalas – ne maistas, o signalas smegenims
Persivalgymas per šventes prasideda dar ne nuo maisto, o nuo galvos. Šventinis stalas smegenims siunčia labai aiškų signalą: „dabar galima“. Metus trunkantys ribojimai, skaičiuojamos kalorijos ir „reikia susilaikyti“ staiga pakeičiami vidiniu leidimu nebekontroliuoti savęs.
Tai vadinama „atlygio efektu“. Žmogus jaučiasi nusipelnęs – už sunkų darbą, už metus streso, už pareigas. Maistas tampa ne energijos šaltiniu, o emociniu atlygiu.
Problema ta, kad smegenys atlygio nejaučia iš karto. Todėl porcijos didėja, o sotumo jausmas atsilieka.
Kūnas nespėja paskui akis
Per šventes valgoma lėtai, ilgai ir dažnai be aiškaus alkio. Akys mato stalą, pilną patiekalų, ir siunčia signalą paragauti visko. Skrandžiui reikia laiko suprasti, kad jis jau pilnas, tačiau per tą laiką žmogus spėja suvalgyti kelis papildomus patiekalus.
Dar viena dažna klaida – valgymas „iš mandagumo“. Atsisakyti močiutės pyrago, tetos mišrainės ar šeimininko keptos mėsos daugeliui atrodo nemandagu. Taip valgoma ne todėl, kad norisi, o todėl, kad „reikia“.
Šventinis maistas – sunkiausias variantas virškinimui
Net jei per metus žmogus maitinasi gana subalansuotai, per šventes ant stalo dažniausiai atsiduria pats sudėtingiausias derinys virškinimo sistemai: riebus maistas, daug cukraus, balti miltai, alkoholis ir mažai skaidulų.
Kepenys, kasa ir skrandis per trumpą laiką gauna krūvį, kuris kasdienybėje būtų paskirstytas per savaitę. Todėl nenuostabu, kad jau kitą dieną pasireiškia nemalonūs simptomai – sunkumo jausmas, pykinimas, rėmuo ar net galvos skausmas.
Alkoholis – tylus persivalgymo katalizatorius
Alkoholis ne tik dirgina skrandį, bet ir slopina sotumo jausmą. Išgėrus net nedidelį kiekį, žmogus linkęs suvalgyti daugiau, nei planavo. Be to, alkoholis mažina savikontrolę – „dar vienas gabalėlis“ tampa norma.
Svarbu ir tai, kad alkoholis apkrauna kepenis, kurios tuo pačiu metu turi tvarkytis ir su riebalų bei cukraus pertekliumi. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl po švenčių žmonės jaučiasi pavargę ir „apsunkę“.
Kodėl skundai prasideda tik po švenčių
Įdomu tai, kad per pačias šventes daugelis nekreipia dėmesio į diskomfortą. Veikia euforija, bendravimas, emocijos. Tik grįžus į rutiną kūnas pradeda „kalbėti“ – pasireiškia skausmai, virškinimo sutrikimai, miego problemos.
Tuomet atsiranda klasikiniai pažadai: daugiau judėti, „išsivalyti organizmą“, laikytis dietos. Tačiau be supratimo, kodėl persivalgoma, šis ciklas kartojasi kasmet.
Ne silpna valia, o išmoktas elgesys
Svarbiausia suprasti – šventinis persivalgymas dažniausiai nėra silpnos valios požymis. Tai socialinis ir emocinis modelis, perduodamas iš kartos į kartą. Šventės siejamos su gausa, o gausa – su meile, rūpesčiu ir saugumu.
Kol maistas bus pagrindinis šventės akcentas, o ne tik jos dalis, „persivalgymo čempionatas“ vyks kasmet. Skirtumas tik tas, ar žmogus tai supranta ir moka sustoti, ar kasmet nustemba tuo pačiu rezultatu.
Šventės baigiasi greitai, o kūnui jų pasekmės gali priminti apie save dar ilgai. Ir būtent tai, o ne pats maistas, dažniausiai ir tampa tikrąja priežastimi, kodėl po švenčių žmonės skundžiasi sveikata.
