Nors šiandien orų prognozę galime pasitikrinti telefone vos per kelias sekundes, nemažai žmonių – ypač kaimuose, ūkiuose ir soduose – vis dar mėgsta prisiminti senąsias ūkininkų patarles. Jos gimė ne iš prietarų, o iš šimtmečius kauptos patirties: stebint dangų, šalnas, rūką, vėjus ir tai, kaip po vieno mėnesio elgiasi kitas. Ir nors tokios „taisyklės“ nėra tikslus mokslas, dalis jų vis tiek stebėtinai dažnai pasitvirtina. 2026 m. vasaris Lietuvoje gali tapti būtent tuo mėnesiu, kai senosios prognozės vėl skambės kaip pranašystė.
Vasaris tradiciškai laikomas pereinamuoju mėnesiu – jis vis dar priklauso žiemai, tačiau jau „kvepia“ pavasariu. Ūkininkams tai buvo svarbus laikotarpis, nes būtent vasario orai dažnai nulemdavo, kokia bus kovo pradžia: ar ateis staigus atšilimas, ar, priešingai, žiema dar ilgai neatleis gniaužtų.
Kodėl vasaris laikomas lemtingu mėnesiu?
Senesniais laikais vasario pradžia buvo savotiškas žiemos lūžio taškas. Tai metas, kai dienos pastebimai ilgėja, bet žemė dar giliai įšalusi. Jei šiuo laikotarpiu vyrauja aukšto slėgio orai, dažniausiai turime giedrą dangų, naktimis stiprias šalnas, o dieną – saulę, kuri realiai dar nesugeba sušildyti dirvos.
Toks scenarijus Lietuvoje ypač pavojingas tuo, kad sukuria apgaulingą įspūdį: saulėta, gražu, bet naktimis šaltis gali tik stiprėti. Būtent todėl vasario pradžios „giedra“ ūkininkams dažnai ne asocijavosi su pavasariu, o su užsitęsiančia žiema.
Pagrindinis posakis, kurį Lietuvoje žino daugelis: sausas ir šaltas vasaris – staigus kovas
Viena populiariausių vasario patarlių įvairiose Europos šalyse turi labai aiškią mintį:
„Jei vasaris sausas ir šaltas – kovą netrukus ateis šiluma.“
Ši taisyklė remiasi logika, kad stabilūs šalti ir sausi orai žiemą dažnai reiškia aukšto slėgio dominavimą, o po tokio periodo orų lūžis neretai būna staigus – ateina šiltesnės oro masės, prasideda atodrėkiai, ledo tirpsmas ir pirmosios pavasario užuominos.
Lietuvoje tai ypač atpažįstama: po ilgų sausų šalčių kovą kartais pamatome staigų temperatūrų šuolį, kuris ne tik tirpdo sniegą, bet ir sukelia šlapdribą, pažliugusius kelius, o kai kur – ir lokalius užliejimus.
Ką reiškia kita patarlė: jei vasaris drėgnas – metai drėgni
Kitas senas pastebėjimas kalba jau ne apie vien kovo pradžią, o apie platesnį metų foną:
„Kuo drėgnesnis vasaris, tuo drėgnesni bus visi metai.“
Tai, aišku, nėra tiksli meteorologinė formulė, tačiau ūkininkai ją sieja su bendra atmosferos cirkuliacija: jei jau vasarį vyrauja ciklonai, drėgni pietvakarių srautai ir krituliai, tai pavasaris taip pat dažnai būna permainingesnis, šlapesnis ir sunkiau prognozuojamas.
Lietuvoje tai reiškia vieną dalyką – sunkesnį pavasarinį sezoną laukuose. Drėgni metai dažnai reiškia ir vėlesnius darbus, ir didesnę dirvos įmirkimo riziką, ypač žemumose.
Rūkas vasarį – blogas ženklas?
Dar viena patarlė, kurią galima išgirsti iš vyresnių žmonių kaimuose:
„Rūkas vasarį – šaltis ištisus metus.“
Ši taisyklė labiau skamba kaip folkloras, bet joje yra viena įdomi idėja: dažni rūkai vasarį neretai susiję su temperatūrų kaita, didele drėgme, silpnais vėjais ir specifine atmosferos stabilumo būsena. Tokiomis sąlygomis dažnai formuojasi „užsistovėję“ orai, kurių keitimasis būna vangus.
Ar ūkininkų posakiai patikimi?
Šiandien meteorologai tokius posakius vertina atsargiai: jie gali turėti „tiesos grūdą“, bet nėra prognozė moksliniu požiūriu. Svarbiausia – tai nėra taisyklė, kuri visada suveikia.
Tačiau ilgalaikiai stebėjimai rodo, kad būtent pirmoji vasario savaitė dažnai pasako labai daug apie tai, kaip laikysis žiema. Jei vasario pradžia būna saulėta ir stabili, tikimybė, kad šalnos tęsis ilgiau, realiai padidėja. Priežastis paprasta: giedras dangus reiškia stipresnį dirvos atvėsimą naktį, o vasario saulė dar per silpna, kad tai kompensuotų dieną.
