Pavasarį daugelis džiaugiasi pirmomis ryškiomis gėlėmis, bet šunų šeimininkams šis metas turi ir kitą pusę. Narcizai atrodo nekaltai, net labai gražiai, tačiau būtent jie yra vieni iš tų augalų, į kuriuos su šunimis verta žiūrėti daug atsargiau. Pavojingiausia tai, kad daug kas apie tai net nesusimąsto, kol šuo nepradeda uostinėti lysvės, kramtyti stiebų ar domėtis iškastais svogūnėliais. O tada jau gali būti per vėlu numoti ranka. Narcizai yra nuodingi šunims, o labiausiai toksiška jų dalis yra svogūnėlis, kuriame yra daugiausia likorino ir kitų dirginančių medžiagų.
Pavojingiausias ne žiedas, o svogūnėlis
Čia ir slypi didžiausia problema. Daugeliui atrodo, kad jei šuo tik pakramtė žiedą ar lapą, nieko labai rimto nebus. Tačiau narcizo svogūnėlis yra pati pavojingiausia vieta, nes būtent jame yra didžiausia toksiškų medžiagų koncentracija. Be to, svogūnėlio išorėje esančios kristalinės medžiagos stipriai dirgina burną ir audinius, todėl net ir nedidelis kontaktas gali sukelti seilėtekį ir diskomfortą. Dėl to pavasarį pavojus padidėja dar labiau: kai soduose tvarkomos lysvės, kasami svogūniniai augalai ar po žiemos atsiveria dirva, šunys daug lengviau gali pasiekti būtent tą augalo dalį, kuri jiems pavojingiausia.
Dėl likorino poveikio pirmiausia dažniausiai nukenčia virškinimo sistema. Šuo gali pradėti stipriai seilėtis, vemti, viduriuoti, jam gali pūsti pilvą, skaudėti pilvą, atsirasti vangumas. Didesnis kiekis gali sukelti ir rimtesnius požymius, įskaitant širdies ritmo sutrikimus, tremorą, kvėpavimo sutrikimus ar net kolapsą. Kitaip tariant, tai nėra „tik gėlė, nuo kurios gali truputį pykinti“. Kai kuriais atvejais reakcija gali būti gerokai sunkesnė.
Kodėl pavasarį rizika didesnė nei atrodo
Pavasarį šunys ilgiau būna lauke, daugiau uosto, daugiau kasa, o šeimininkai dažniau tvarko kiemą ir sodą. Būtent tada narcizai pasirodo masiškai, o jų svogūnėliai kartais lieka lengviau pasiekiami nei kitu metų laiku. Net jei šuo paprastai neėda augalų, smalsumas kartais padaro savo. Ypač jaunesni, aktyvesni ar viską burna tikrinantys šunys gali susidomėti narcizais vien dėl kvapo ar judinamos žemės. Kennel Club taip pat įspėja, kad blogai pasijusti šuo gali ne tik suėdęs pačią gėlę, bet net ir atsigėręs vandens iš vazos, kurioje stovėjo narcizai.
Todėl svarbiausia taisyklė labai paprasta: su šunimi nereikia paniškai vengti kiekvienos vietos, kur auga narcizai, bet tikrai nereikia leisti jam jų kramtyti, rauti ar žaisti su svogūnėliais. Jei namuose yra puokštė su narcizais, ją taip pat geriau laikyti ten, kur šuo negali pasiekti nei žiedų, nei vazos vandens.
Ką daryti, jei įtariate, kad šuo suėdė narcizą
Jei matėte, kad šuo kramtė narcizą, arba staiga po pasivaikščiojimo ar buvimo sode atsirado stiprus seilėtekis, vėmimas, viduriavimas, vangumas ar pilvo skausmo požymiai, geriausia nelaukti. Su narcizais patarimas gana aiškus: jei įtariate suėdimą, reikia kuo greičiau kreiptis į veterinarą. Kuo tiksliau galėsite pasakyti, ką šuo suvalgė ir kiek laiko nuo to praėjo, tuo lengviau bus įvertinti situaciją. Jei įmanoma, verta nufotografuoti augalą arba pasiimti jo likutį, kad nekiltų abejonių, apie ką kalbama. Pet Poison Helpline aiškiai rekomenduoja po tokio kontakto kreiptis veterinarinės pagalbos, nes narcizų suėdimas gali sukelti ryškesnius simptomus nei kai kurių kitų pavasarinių svogūninių augalų.
Trumpai tariant, narcizai pavojingi ne todėl, kad pavasarį visi augalai staiga tampa nuodingesni, o todėl, kad būtent pavasarį šunys daug dažniau su jais susiduria. O kai kalba eina apie šunis, užtenka vieno smalsaus kąsnio, kad graži pavasario gėlė virstų visai rimta problema.
