Petražolės atrodo kaip labai paprastas augalas, todėl daug kas jas sėja beveik negalvodami: pabėrė sėklų, užžėrė žemėmis ir laukia. O paskui prasideda pažįstama istorija – jos dygsta ilgai, auga nevienodai, vietomis per tankiai, vietomis per retai, o vėliau dar tenka viską retinti. Būtent todėl nemažai žmonių petražoles laiko „kaprizingomis“, nors iš tikrųjų problema dažnai slypi ne pačiose petražolėse, o pačiame auginimo būde.
Jei norisi storų, vešlių, stiprių kerelių, kurie gražiai auga ir nereikalauja nuolatinio taisymo, verta pakeisti ne viską, o vos kelis svarbius žingsnius. Kartais būtent pradžia ir nulemia, ar vasarą džiaugsitės žaliu, kvapniu lysvės kampu, ar vėl pyksite dėl skurdžių, netvarkingų daigų.
Pirmas triukas – nepradėkite nuo lysvės, pradėkite nuo vazono
Didžiausia klaida dažnai būna ta, kad petražolės iš karto sėjamos į lauką ir paliekamos likimo valiai. O petražolės nėra tas augalas, kuris visada noriai ir greitai startuoja šaltoje, permainingoje dirvoje. Dėl to daug gudriau jas pradėti auginti namuose arba bent jau apsaugotoje vietoje.
Jei sėklas pasėsite į vazonėlius ar dėžutes ant palangės dar vėsesniu sezonu, iki persodinimo jau turėsite stipresnius, geriau susiformavusius daigus. Tokie augalai startuoja daug užtikrinčiau nei tie, kurie nuo pradžių turi kovoti su šaltesne žeme, drėgmės svyravimais ir lėtesniu dygimu. Be to, taip daug lengviau kontroliuoti, kaip jos sudygsta, ir nebereikia spėlioti, ar lysvėje jau kažkas vyksta, ar dar ne.
Man atrodo, būtent čia daug kas ir pasikeičia. Kai petražolė į lauką keliauja jau ne kaip gležnas bandymas sudygti, o kaip mažas, tvirtas augalas, ji daug greičiau įsibėgėja.
Antras triukas – persodinant svarbiausia ne jėga, o ramybė
Petražolės mėgsta, kai su jų šaknimis elgiamasi atsargiai. Todėl vienas geriausių dalykų, kurį galima padaryti, yra persodinti jas su žemės gumulu, o ne plikomis šaknimis. Tada augalas patiria daug mažiau streso ir greičiau prisitaiko naujoje vietoje.
Labai svarbu ir tarpai. Jei daigus iš karto sodinsite protingais atstumais, vėliau nebereikės nieko retinti. Tai ir yra visas šio metodo patogumas. Užtenka palikti maždaug 8 centimetrus tarp augalų ir apie 20 centimetrų tarp eilių, kad kiekvienas kerelis turėtų vietos augti normaliai. Tada petražolės nesistumdys dėl šviesos ir vietos, o augs tvarkingiau ir stipriau.
Dar viena svarbi detalė – dirva. Ji turi būti puri ir drėgna, bet ne sunki ir sulipusi. Jei žemė kieta, šaknims daug sunkiau normaliai plėstis. O kai po pasodinimo aplink augalą dar pabarstoma medžio pelenų, tai tampa ne tik papildomu maitinimu, bet ir savotiška pagalba augalui. Petražolės labai mėgsta, kai viskas padaryta ramiai, be šoko ir be grubaus persodinimo.
Trečias triukas – nepermaitinkite bet kuo, geriau duokite tai, kas iš tiesų veikia
Kai petražolės jau prigyja, daug kas iškart puola jas gausiai tręšti, tikėdamiesi kuo greitesnio rezultato. Bet čia svarbu ne kiekybė, o tinkamas maitinimas. Vienas iš paprasčiausių ir tikrai veikiančių variantų yra dilgėlių užpilas. Jis padeda žalumynams augti stipriau, lapai tampa sodresni, aromatingesni, o pats augalas atrodo daug gyvesnis.
Svarbu tik neskubėti. Pirmiausia reikia leisti daigams normaliai įsitvirtinti naujoje vietoje, o tik po to pradėti papildomą maitinimą. Jei viskas daroma laiku, petražolės auga ne pavieniais skurdžiais stiebeliais, o tikrai gražiais, tankiais kuokštais.
Ir čia slypi visa esmė: petražolėms nereikia stebuklų. Joms reikia gero starto, atsargaus persodinimo ir protingo palaikymo po to. Kai šie trys dalykai sutampa, jos iš tikrųjų auga daug gražiau ir beveik nebereikalauja to varginančio retinimo, kuris taip erzina daugelį daržininkų.
Todėl jei petražolės jums iki šiol atrodė kaip smulkmena, kuri visada kažkodėl nepavyksta taip, kaip norėtųsi, labai gali būti, kad problema buvo ne jose. Kartais užtenka pakeisti vos kelis pirmus žingsnius, ir visas vaizdas lysvėje būna visai kitoks.
