Kai internete pasirodo antraštės apie „saugiausias šalis Trečiojo pasaulinio karo atveju“, jos dažniausiai skamba labai dramatiškai. Tačiau svarbiausia suprasti vieną dalyką: tokie sąrašai nėra pranašystė ir nereiškia, kad kur nors pasaulyje būtų visiškai saugu. „Saugumas“ čia priklauso nuo scenarijaus — ar kalbame apie tiesioginius karinius veiksmus, branduolinį smūgį, ilgalaikį maisto trūkumą, ar pasaulinės prekybos griūtį. Būtent todėl į tokius sąrašus verta žiūrėti ne kaip į sensaciją, o kaip į analizę, kas svarbiausia krizės metu: atokumas, maisto gamyba, vanduo, energija, politinis stabilumas ir pasirengimas.
Jei kalbame būtent apie branduolinio karo pasekmes ir po jo galimą badą, viename plačiai cituotame modelyje tarp šalių, kurios teoriškai nepatirtų gyventojų netekčių dėl bado, buvo įvardytos Argentina, Brazilija, Urugvajus, Paragvajus, Kosta Rika, Panama, Haitis, Australija, Islandija ir Omanas. To modelio prielaidos buvo griežtos: jokios tarptautinės prekybos ir didžiuliai pasaulinės maisto sistemos sutrikimai. Tai svarbi detalė, nes ji parodo, kad kalbama ne apie „geriausias šalis gyventi apskritai“, o apie gana konkretų katastrofos scenarijų.
Dar vienas svarbus tyrimų krypties akcentas — salų ir atokių pietų pusrutulio valstybių atsparumas. 2022 m. analizė, kurią vėliau plačiai aptarinėjo žiniasklaida, išskyrė Australiją ir Naująją Zelandiją kaip ypač stiprius kandidatus išgyventi branduolinės žiemos scenarijų dėl geografinio atokumo ir palyginti tvirto maisto gamybos pagrindo. Tai nereiškia, kad ten būtų lengva ar patogu, bet rodo, jog atokumas ir žemės ūkio pajėgumas gali būti svarbesni už vien turtingumą ar garsų šalies vardą.
Kodėl būtent šios 10 šalys dažniausiai minimos tokiuose sąrašuose
Pirmoji priežastis yra maistas. 2025 m. publikuotas tyrimas parodė, kad dauguma pasaulio valstybių negali pilnai apsirūpinti visomis pagrindinėmis maisto grupėmis vien savo gamyba. Iš 186 vertintų šalių tik Gajana pasiekė visišką savipakankamumą visose septyniose maisto grupėse, o tik maždaug viena iš septynių valstybių buvo savipakankama penkiose ar daugiau grupių. Tai reiškia, kad globalios krizės metu lemiamu veiksniu taptų ne vien pinigai, bet ir gebėjimas realiai užauginti bei paskirstyti maistą.
Antroji priežastis yra geografinė padėtis. Šalys, esančios toliau nuo didžiųjų karinių centrų, branduolinių valstybių infrastruktūros ir strategiškai svarbių taikinių, teoriškai turi mažesnę tiesioginio smūgio riziką. Dėl to sąrašuose dažnai iškyla salų valstybės arba pietų pusrutulio šalys, ypač jei jos dar turi pakankamai žemės ūkiui tinkamos žemės ir vandens. Tokia logika ir paaiškina, kodėl prie „saugesnių“ dažnai priskiriamos Australija, Naujoji Zelandija ar Islandija.
Trečioji priežastis yra taika ir stabilumas. Global Peace Index 2025 duomenimis, taikiausios pasaulio valstybės yra Islandija, Airija, Austrija, Naujoji Zelandija ir Šveicarija, o Vakarų ir Centrinė Europa išlieka taikiausias pasaulio regionas. Tai svarbu todėl, kad krizės metu labai daug lemia ne tik geografija, bet ir valstybės institucijų gebėjimas išlaikyti tvarką, pasitikėjimą, logistiką ir civilinį pasirengimą.
Ką tokie sąrašai nutyli
Didžiausia problema ta, kad žmonės dažnai sumaišo du skirtingus klausimus: „kur teoriškai būtų saugiau pasaulinės katastrofos metu?“ ir „kur man realiai būtų saugu, jei rytoj prasidėtų didelė krizė?“. Tai nėra tas pats. Net jei šalis teoriškai atrodo atoki ir maistu apsirūpinanti, jums asmeniškai ji gali būti visai nepraktiška, jei neturite teisės ten gyventi, neturite kalbos žinių, vietinių ryšių, santaupų ar galimybės greitai persikelti.
Be to, saugumą lemia ne vien valstybė, bet ir jūsų pasirengimas. Europos Komisija pabrėžia bendrą pasirengimo kultūrą ir gebėjimą greitai reaguoti į krizes. Paprasčiau tariant, žmogus, kuris turi dokumentų kopijas, bent minimalų atsargų planą, aiškų ryšio planą su šeima ir supranta, ką daryti pirmomis krizės valandomis, praktikoje bus saugesnis nei tas, kuris vien skaito „saugiausių šalių“ sąrašus.
Naudingiausias patarimas žmonėms: ne ieškoti „tobulos šalies“, o vertinti 5 realius kriterijus
Pirmiausia verta klausti ne „kur bėgti?“, o „ar ta vieta turi vandens, maisto, energijos ir veikiančias institucijas?“. Ilgalaikėje krizėje tai svarbiau už egzotiką ar atstumą nuo fronto. Todėl tokios šalys kaip Australija ar Islandija minimos ne šiaip sau — jas iškelia būtent šie atsparumo veiksniai.
Antra, svarbi politinė ir socialinė tvarka. Net valstybė, kuri geografiškai atrodo palanki, krizėje gali tapti labai sudėtinga, jei joje trūksta pasitikėjimo valdžia, silpna logistika ar didelė vidaus įtampa. Čia taikūs ir instituciškai stiprūs kraštai dažniausiai turi pranašumą.
Trečia, maisto savipakankamumas nėra smulkmena. 2025 m. tyrimas aiškiai parodė, kad visiškai savipakankamų šalių pasaulyje beveik nėra, todėl šalies gebėjimas išmaitinti savo gyventojus būtų vienas svarbiausių kriterijų. Jei kada nors vertinate vietą ilgesniam buvimui, domėkitės ne tik kainomis ir klimatu, bet ir tuo, kiek ta šalis priklausoma nuo importo.
Ketvirta, atokumas padeda ne visada. Jis gali mažinti tiesioginio smūgio riziką, bet kartu apsunkinti evakuaciją, medicinos pagalbą, prekių tiekimą ir ryšį su artimaisiais. Todėl žmogui ar šeimai kartais geresnė strategija yra ne svajoti apie kitą pasaulio kraštą, o žinoti, kur jų dabartinėje šalyje būtų saugesnės vietos ir kaip elgtis pirmąsias 72 valandas.
Penkta, turistams ir emigrantams svarbiausia turėti ne baimės sąrašą, o veiksmų planą. Jame turėtų būti: galiojantys dokumentai, kontaktai ne tik telefone, šiek tiek grynųjų, vaistų rezervas, aiškus šeimos susitikimo planas ir bazinis supratimas, ką daryti, jei sutrinka ryšys ar transportas. Tokie dalykai duoda daugiau naudos nei bet kuris „10 saugiausių šalių“ straipsnis.
Ką verta išsinešti iš šios temos
Jei trumpai, internete minimų 10 šalių sąrašai dažniausiai remiasi trimis pagrindiniais dalykais: atokumu, maisto gamybos pajėgumu ir santykiniu politiniu stabilumu. Todėl juose ir atsiranda tokios valstybės kaip Australija, Islandija ar kai kurios Pietų Amerikos šalys. Tačiau tai nėra kvietimas planuoti pabėgimą — tai veikiau priminimas, kas iš tiesų lemia atsparumą didelės krizės metu.
Naudingiausia išvada žmonėms labai paprasta: saugiausia vieta krizėje dažnai yra ne „tobula šalis kitame pasaulio krašte“, o vieta, kur jūs turite planą, informaciją, atsargas ir aiškų veiksmų supratimą. O jei jau skaitote tokius sąrašus, skaitykite juos ne iš baimės, o kaip pamoką, į ką iš tikrųjų reikia atkreipti dėmesį: vandenį, maistą, energiją, logistiką ir žmonių pasirengimą.
