Medus atrodo beveik amžinas produktas: sandariai laikomas jis gali išsilaikyti labai ilgai. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas stiklainis virtuvės spintelėje visada saugus. Jei medus pradėjo rūgti, skleisti nemalonų kvapą arba jame atsirado pelėsio požymių, tokio produkto gelbėti nebereikia – jį geriau išmesti.
Medus genda retai, bet ne tada, kai į jį patenka drėgmės
Tikras medus natūraliai turi daug cukrų ir mažai vandens, todėl mikroorganizmams jame daugintis sunku. Būtent dėl to medus laikomas vienu ilgiausiai išsilaikančių produktų. Vis dėlto jo saugumą gali sugadinti viena paprasta klaida – drėgmė.
Jeigu į stiklainį nuolat kišamas šlapias šaukštas, medus laikomas nesandariai arba į jį patenka vandens, aplinka pasikeičia. Medus gali pradėti rūgti, skleisti neįprastą kvapą, putoti ar keisti skonį. Tokiu atveju kalbame jau ne apie natūralų kristalizavimąsi, o apie gedimo procesą.
Svarbu nepainioti: susicukravęs medus nėra sugedęs. Kristalai, tirštesnė tekstūra ar šviesesnė spalva dažniausiai yra normalus reiškinys. Toks medus gali būti visiškai tinkamas vartoti. Pavojų rodo ne kietumas, o rūgimo, pelėsio ar neįprasto kvapo ženklai.
Pirmas signalas – rūgštus kvapas ir fermentacijos požymiai
Vienas aiškiausių ženklų, kad medus nebetinkamas vartoti, yra rūgštus, alkoholį ar mieles primenantis kvapas. Jei atidarius stiklainį jaučiate ne įprastą saldų aromatą, o kažką panašaus į rūgstančią uogienę, girą ar silpną alkoholį, reikėtų sustoti.
Fermentacija dažnai matoma ir akimis. Medus gali pradėti putoti, paviršiuje gali atsirasti burbuliukų, o atidarius stiklainį kartais jaučiamas lengvas spaudimas ar „šnypštimas“. Tai rodo, kad produkte vyksta rūgimo procesas.
Tokio medaus geriau nevalgyti. Net jei skonis dar atrodo pakenčiamas, tai jau ne tas produktas, kurį verta dėti į arbatą ar kepinius. Ypač atsargūs turėtų būti vaikai, vyresnio amžiaus žmonės ir jautresnį virškinimą turintys asmenys.
Antras signalas – pelėsis arba įtartinos dėmės
Medus pats savaime nėra palanki terpė pelėsiui, tačiau jei į jį pateko drėgmės, maisto likučių ar nešvarumų, situacija gali pasikeisti. Įtartinos dėmės paviršiuje, pūkeliai, keisti balti, žalsvi ar pilkšvi taškai – rimtas ženklas, kad produkto vartoti nebereikėtų.
Kartais žmonės bando tiesiog nugriebti viršutinį sluoksnį ir likusį medų pasilikti. Tai nėra geras sprendimas. Jei pelėsis matomas paviršiuje, negalima tiksliai žinoti, kiek giliai produktas jau užterštas. Be to, medus dažnai maišomas šaukštu, todėl teršalai gali būti pasklidę plačiau.
Tokiu atveju saugiausias pasirinkimas – išmesti visą stiklainį. Ypač jei medus buvo laikomas ilgai, nesandariai arba jame anksčiau buvo naudojamas nešvarus šaukštas.
Trečias signalas – neįprastas skonis, kurio anksčiau nebuvo
Jei medus atrodo įprastai, bet skonis pasikeitė, tai irgi svarbus ženklas. Kartumas, rūgštumas, deginantis ar nemaloniai aitrus poskonis gali rodyti, kad produktas nebėra tinkamas.
Žinoma, skirtingų rūšių medus gali labai skirtis. Grikių medus turi ryškesnį aromatą, lipčiaus medus gali būti sodresnis, kai kurios rūšys natūraliai turi švelnų kartumą. Tačiau jei medaus skonį gerai pažįstate ir jis staiga tapo rūgštus, nemalonus ar primena fermentuotą produktą, geriau nerizikuoti.
Tas pats galioja medui, kuris buvo laikomas šalia stipraus kvapo produktų. Medus gali sugerti pašalinius kvapus, todėl jei jis kvepia chemikalais, pelėsiu, rūsiu ar kitu ne maistu, jo vartoti nereikėtų.
Ko nereikia laikyti gedimu
Ne visi medaus pokyčiai reiškia pavojų. Dažniausiai žmones išgąsdina kristalizacija – kai medus sutirštėja, pabąla ar tampa grūdėtas. Tai natūralus procesas, priklausantis nuo medaus rūšies, gliukozės ir fruktozės santykio, laikymo temperatūros.
Susicukravusį medų galima švelniai pašildyti vandens vonelėje. Svarbu jo neperkaitinti. Pakanka šilto, o ne verdančio vandens. Kaitinant per stipriai, medus praranda dalį vertingų savybių ir gali pakeisti skonį.
Taip pat normalu, jei ant medaus paviršiaus atsiranda šiek tiek šviesesnis sluoksnis ar smulkių oro burbuliukų po maišymo. Tačiau jei tie burbuliukai daugėja, medus putoja ir kvepia rūgščiai, tai jau kitas atvejis.
Kaip laikyti medų, kad jis nesugestų
Medų geriausia laikyti sandariai uždarytame stiklainyje, sausoje, tamsesnėje vietoje, toliau nuo tiesioginės saulės ir šilumos šaltinių. Jam nereikia šaldytuvo – ten jis gali greičiau kristalizuotis, o atidarinėjant indą dėl temperatūrų skirtumo gali kauptis drėgmė.
Svarbiausia naudoti tik sausą ir švarų šaukštą. Tai paprasta taisyklė, bet būtent ji dažniausiai apsaugo nuo drėgmės patekimo į stiklainį. Medaus nereikėtų laikyti atidaryto, šalia viryklės ar vietoje, kur daug garų.
Jei medų perkate didesniu kiekiu, geriau dalį persidėti į mažesnį indelį kasdieniam naudojimui, o likusią dalį laikyti sandariai. Taip pagrindinis kiekis rečiau liečiasi su oru, šaukštais ir drėgme.
Medus gali stovėti labai ilgai, bet jis nėra nepažeidžiamas. Jei atsirado rūgštus kvapas, putojimas, pelėsis ar aiškiai pasikeitęs skonis, tokio stiklainio geriau negailėti. Susicukravęs medus dar gali būti puikus, bet rūgstantis ar užterštas medus jau nebe vertingas produktas, o rizika, kurios virtuvėje nereikia.
