Išmanus robotas siurblys, vaizdo durų skambutis, kūdikio kamera ar net šaldytuvas su ekranu atrodo kaip patogūs namų pagalbininkai. Tačiau kai prietaisas turi kamerą, mikrofoną, prisijungimą prie interneto ir programėlę telefone, jis tampa ne tik įrankiu. Jis gali rinkti informaciją apie jūsų namus, įpročius ir kasdienybę – dažnai daugiau, nei vartotojas įsivaizduoja.
Kodėl robotas siurblys nėra tik siurblys
Senas dulkių siurblys buvo paprastas: įjungei, išsiurbei, padėjai į spintą. Robotas siurblys veikia kitaip. Jis juda po namus, sudaro patalpų žemėlapį, atpažįsta kliūtis, kartais filmuoja arba fotografuoja aplinką, kad geriau orientuotųsi.
Tai patogu. Prietaisas žino, kur sofa, kur stalas, kur virtuvė, kur miegamasis, kokių vietų vengti ir kur dar liko nevalyta. Tačiau kartu jis sukuria labai jautrų jūsų namų vaizdą. Namų planas, baldų išdėstymas, gyvūnų vietos, vaikų kambarys, darbo zona – visa tai tampa duomenimis.
Dar jautriau, jei prietaisas turi kamerą. Kai kuriems robotams ji reikalinga kliūtims atpažinti: laidams, žaislams, augintinių dubenėliams. Tačiau vartotojui svarbu suprasti, ar tie vaizdai apdorojami tik pačiame įrenginyje, ar keliauja į debesiją, ar gali būti naudojami sistemos tobulinimui.
Daugelis žmonių robotą siurblį vertina kaip buitinį daiktą, bet technologiškai jis labiau primena mažą judantį kompiuterį su jutikliais. Ir būtent dėl to jo privatumo nustatymus verta tikrinti taip pat rimtai, kaip telefono ar kompiuterio.
Kameros namuose atsirado tyliai
Prieš dešimtmetį kamera namuose dažniausiai reiškė apsaugos sistemą. Dabar kameros gali būti beveik bet kur: robote siurblyje, durų skambutyje, kūdikio stebėjimo įrenginyje, išmaniajame ekrane, žaisle, kompiuteryje, televizoriuje ar net buitinėje technikoje.
Problema ne ta, kad visos kameros automatiškai pavojingos. Problema ta, kad jos tapo tokios įprastos, jog žmonės nustojo klausti, ką jos iš tikrųjų daro.
Pavyzdžiui, vaizdo durų skambutis gali fiksuoti ne tik atėjusį kurjerį, bet ir kaimynus, kiemą, praeivius. Kūdikio kamera gali transliuoti vaizdą per internetą. Išmanus ekranas gali turėti mikrofoną ir kamerą vaizdo skambučiams. Robotas siurblys gali judėti po privačiausias namų erdves.
Kai visi šie įrenginiai prijungti prie interneto, atsiranda keli klausimai: kas turi prieigą prie vaizdo, kaip saugomi duomenys, ar jie šifruojami, ar gamintojas juos naudoja analizei, ar galima išjungti kamerą, ar įrenginys gauna saugumo atnaujinimus.
Jei į šiuos klausimus vartotojas neturi atsakymo, namuose iš tiesų gali stovėti „šnipinėjantis“ daiktas – nebūtinai dėl piktos valios, bet dėl blogų nustatymų, silpno saugumo ar per didelio pasitikėjimo technologijomis.
Didžiausia rizika – ne pati kamera, o duomenų kelias
Kamera yra tik pradžia. Svarbiausia – kas nutinka su jos surinkta informacija. Jei vaizdas apdorojamas pačiame įrenginyje ir niekur neiškeliauja, rizika mažesnė. Jei vaizdai, žemėlapiai ar įrašai siunčiami į gamintojo serverius, klausimų daugiau.
Dalis išmaniųjų prietaisų veikia per debesiją. Tai reiškia, kad norint valdyti robotą siurblį ar kamerą per programėlę, duomenys gali keliauti per išorinius serverius. Tokia sistema patogi, nes prietaisą galima valdyti iš bet kur. Tačiau patogumas turi kainą – jūsų namų informacija tampa priklausoma nuo gamintojo saugumo.
Dar viena rizika – silpni slaptažodžiai. Jei vartotojas palieka numatytąjį slaptažodį arba naudoja tą patį slaptažodį kelioms paskyroms, įrenginys tampa lengvesniu taikiniu. Ypač pavojingos kameros, kurių prieiga blogai apsaugota.
Prietaisų atnaujinimai taip pat svarbūs. Jei gamintojas nustoja leisti saugumo pataisas, įrenginys gali likti pažeidžiamas. Tada net brangus ir iš pradžių saugus daiktas po kelerių metų tampa silpna vieta namų tinkle.
Ką būtina patikrinti kiekvienam
Pirmiausia verta peržiūrėti, kokie išmanūs įrenginiai namuose turi kamerą ar mikrofoną. Tai gali būti ne tik akivaizdžios stebėjimo kameros, bet ir robotai siurbliai, išmanūs ekranai, durų skambučiai, žaislai, nešiojamieji kompiuteriai, televizoriai.
Tada reikia patikrinti programėlės leidimus. Ar ji turi prieigą prie kameros, mikrofono, vietos, kontaktų? Ar visi šie leidimai būtini? Jei robotui siurbliui nereikia jūsų tikslios buvimo vietos arba mikrofono, leidimą galima išjungti.
Trečias žingsnis – pakeisti numatytuosius slaptažodžius. Naudokite unikalų, stiprų slaptažodį ir, jei įmanoma, įjunkite dviejų veiksnių autentifikavimą. Tai ypač svarbu kameroms ir prietaisams, kurie pasiekiami iš išorės.
Ketvirta – patikrinti privatumo nustatymus. Kai kurie gamintojai leidžia išjungti vaizdo įrašų siuntimą į debesiją, duomenų naudojimą produkto tobulinimui ar žemėlapių saugojimą. Jei tokios funkcijos jums nereikalingos, geriau jas išjungti.
Penkta – reguliariai atnaujinti programinę įrangą. Atnaujinimai nėra tik naujos funkcijos. Dažnai jie užtaiso saugumo spragas.
Kur tokių prietaisų geriau nestatyti
Net jei prietaisas atrodo saugus, verta pagalvoti apie vietą. Kamera neturėtų matyti ten, kur privatumas ypač jautrus: miegamojo, vonios kambario, vaikų persirengimo vietos, dokumentų ant darbo stalo.
Robotas siurblys su kamera teoriškai gali judėti po visus namus, todėl verta naudoti draudžiamas zonas programėlėje. Jei nenorite, kad jis važiuotų į miegamąjį ar darbo kambarį, nustatykite virtualias ribas.
Vaizdo durų skambutį taip pat verta nukreipti atsargiai. Jis turėtų fiksuoti jūsų duris, o ne nuolat stebėti kaimyno langus ar bendrą erdvę plačiau, nei būtina.
Jei įrenginys turi fizinį kameros dangtelį, naudokite jį. Jei neturi, bet kamera nereikalinga, verta rinktis modelį, kuriame galima ją išjungti programiškai arba apskritai pirkti prietaisą be kameros.
Patogumas neturi reikšti aklo pasitikėjimo
Išmanūs įrenginiai gali būti labai naudingi. Robotas siurblys sutaupo laiko, durų kamera padeda matyti, kas atėjo, kūdikio monitorius suteikia ramybės, o išmanūs ekranai palengvina bendravimą. Problema prasideda tada, kai namuose daugėja kamerų, bet nedaugėja supratimo, ką jos renka.
Todėl nereikia paniškai mesti visų prietaisų lauk. Reikia juos valdyti sąmoningai. Pirkdami naują įrenginį, pažiūrėkite ne tik į siurbimo galią, bateriją ar dizainą, bet ir į privatumo politiką, atnaujinimų trukmę, kameros funkcijas ir duomenų saugojimą.
Pagrindinė taisyklė paprasta: jei prietaisas mato, girdi ir jungiasi prie interneto, jis turi būti laikomas ne paprastu daiktu, o duomenų rinkėju. Kuo daugiau tokių prietaisų namuose, tuo svarbiau žinoti, ką jie mato, kur siunčia informaciją ir kaip galite tai kontroliuoti. Patogūs namai neturi tapti namais, kuriuose technologijos žino daugiau, nei jūs patys norėtumėte atskleisti.
