Telefonas įkrito į vandenį, buvo aplietas gėrimu ar permirko per lietų? Tokiu momentu svarbiausia ne tik greitis, bet ir teisingi veiksmai. Didžiausia klaida – iškart tikrinti, ar telefonas dar veikia, jungti jį krauti arba džiovinti karščiu. Viduje likusi drėgmė gali sukelti trumpąjį jungimą net tada, kai ekranas dar įsijungia.
Šylant orams tokios situacijos tampa dažnesnės: telefonai krenta prie ežerų, baseinų, paplūdimiuose, valtyse ar tiesiog nukenčia nuo išsiliejusio gėrimo. „Tele2“ inovacijų eksperto Arnoldo Lukošiaus teigimu, vandeniui atsparus telefonas dar nereiškia, kad jis yra visiškai apsaugotas nuo bet kokios drėgmės.
Vandeniui atsparus nereiškia nepažeidžiamas
Daug šiuolaikinių išmaniųjų telefonų turi IP67 ar IP68 sertifikatus. Dėl to dažnas vartotojas nusiramina: jei telefonas teoriškai gali trumpam panirti į vandenį, vadinasi, nieko blogo nenutiks. Tačiau realybėje atsparumas vandeniui turi labai konkrečias ribas.
Laboratoriniai bandymai atliekami kontroliuojamomis sąlygomis: telefonas lėtai panardinamas į švarų gėlą vandenį, tam tikrame gylyje ir tam tikram laikui. Kasdienybėje viskas vyksta kitaip. Įrenginys gali staigiai kristi į baseiną, būti aplietas limonadu, patekti po stipria vandens srove ar įkristi į jūrą.
Būtent tokios situacijos yra rizikingesnės. Sūrus jūros vanduo, chloruotas baseino vanduo ir saldūs gėrimai yra pavojingesni už paprastą gėlą vandenį. Jie gali geriau praleisti elektrą, palikti nuosėdų, pažeisti apsaugines dangas ir kenkti net tada, kai išorėje telefonas jau atrodo sausas.
Dar viena svarbi detalė – telefonas sensta. Laikui bėgant jo klijai, gumos ir sandarinimo elementai praranda elastingumą, kietėja, o atsparumas vandeniui silpnėja. Telefonas, kuris naujas atlaikytų trumpą panardinimą, po kelerių metų gali būti daug pažeidžiamesnis.
Todėl po kontakto su vandeniu nereikėtų pasikliauti vien sertifikatu. Geriau elgtis taip, tarsi drėgmė vis dėlto galėjo patekti į vidų.
Ko nedaryti: nejunkite, nekraukite ir nedžiovinkite karščiu
Pirmas instinktas dažnai būna pats pavojingiausias. Žmogus ištraukia telefoną iš vandens ir tuoj pat spaudžia mygtuką: ar ekranas įsijungia? Ar veikia? Ar dar gyvas? Tačiau būtent toks patikrinimas gali padaryti daugiau žalos nei pats sušlapimas.
Jeigu įrenginio viduje liko drėgmės, bandymas jį įjungti arba krauti gali sukelti trumpąjį jungimą. Todėl pirmas veiksmas turėtų būti priešingas – telefoną reikia kuo greičiau išjungti. Jei jis jau išsijungė pats, nebandykite jo vėl įjungti.
Taip pat negalima jungti telefono prie įkroviklio. Net jei įkrovimo jungtis iš išorės atrodo sausa, viduje gali būti likę vandens. Įkrovimas tokiu atveju yra viena rizikingiausių klaidų.
Pirmiausia nuimkite dėkliuką, atjunkite visus priedus ir kruopščiai nuvalykite matomą drėgmę sausu skudurėliu ar rankšluosčiu. Ypač svarbu nusausinti jungtis, garsiakalbių angas, mygtukų zonas, SIM kortelės lizdo aplinką. SIM kortelę reikėtų išimti tik tada, kai įsitikinote, kad aplink lizdą nebėra matomos drėgmės.
Dar viena klaida – karštis. Plaukų džiovintuvas, radiatorius, orkaitės šiluma ar tiesioginė saulė nėra išsigelbėjimas. Karštis gali susilpninti telefono vidinius klijus, deformuoti detales ir net įstumti drėgmę giliau į įrenginį.
Telefoną reikėtų padėti sausoje, gerai vėdinamoje vietoje. Ne ant radiatoriaus, ne saulėje, ne į karštą oro srovę, o ten, kur cirkuliuoja oras ir drėgmė gali pasišalinti natūraliai.
Ryžiai nėra stebuklas – geriau duoti telefonui laiko
Vienas populiariausių patarimų – įdėti sušlapusį telefoną į ryžius. Šis metodas kartojamas metų metus, tačiau Arnoldas Lukošius pabrėžia: didelės naudos iš jo tikėtis nereikėtų.
Ryžiai gali sugerti dalį paviršinės drėgmės, bet jie neištraukia vandens iš telefono vidaus. O didžiausia problema dažniausiai ir slypi ne ant korpuso, o po juo. Be to, ryžių dulkės ir krakmolas gali patekti į jungtis, garsiakalbių angas ar kitus tarpus ir pridaryti papildomos žalos.
Todėl vietoj ryžių geriau rinktis paprastesnį, bet saugesnį kelią: išjungti telefoną, nuimti priedus, nusausinti išorę ir palikti jį džiūti. Geriausia – bent 24 valandoms. Tik tada galima atsargiai bandyti įjungti.
Jeigu telefonas buvo įkritęs į sūrų vandenį, baseiną ar aplietas saldžiu gėrimu, rizika didesnė. Tokiu atveju net ir po džiovinimo viduje gali likti druskų, cukraus ar kitų nuosėdų. Jos gali kenkti įrenginiui vėliau, todėl saugiausia būtų kreiptis į servisą, ypač jei telefonas brangus arba jame yra svarbių duomenų.
Svarbu ir tai, kad drėgmės pažeidimams dažniausiai negalioja gamintojo garantija. Net jei telefonas turi atsparumo vandeniui sertifikatą, realus incidentas gali būti vertinamas kaip netinkamos naudojimo sąlygos.
Todėl geriausia apsauga – pasiruošimas iš anksto. Jei planuojate laiką prie vandens, telefoną verta laikyti sandariame vandeniui atspariame dėkle. Dar geriau – įsivertinti, ar jį tikrai reikia neštis ten, kur rizika didžiausia: į valtį, ant liepto, prie baseino krašto ar į paplūdimį.
Debesyje saugomos nuotraukos ir kontaktai padeda neprarasti duomenų, bet pats telefonas vis tiek yra brangus daiktas. Dažniausiai jį pražudo ne vienas vandens lašas, o neteisingi veiksmai po incidento.
Jeigu telefonas sušlapo, seka turėtų būti aiški: ištraukti, išjungti, nekrauti, nuimti dėklą, nusausinti, palikti vėdinamoje vietoje ir neskubėti įjungti. Kartais būtent kantrybė yra tas veiksmas, kuris išgelbsti įrenginį.
