Stovėjau virtuvėje, žiūrėjau į savo kavos puodelį be cukraus ir jaučiausi kaip žmogus, kuris nuo šiandien pradeda naują gyvenimą. Tokį gražų, švarų, sąmoningą. Be sausainių prie kavos, be šokoladuko „tik prie arbatos“, be bandelės, nes „šiandien buvo sunki diena“, ir be to vakarinio lindimo į spintelę, kai pati sau meluoji: „Aš tik pažiūrėsiu, ar ten dar yra saldainių.“
Buvo.
Bet aš jų neliečiau.
Pirmą dieną galvojau: na, ir kas čia tokio? Cukrus juk ne oras. Žmonės be jo gyvena. Aš irgi gyvensiu. Gal net gražiau gyvensiu. Gal po mėnesio mano oda švytės, energija trykš per kraštus, o aš atsisakysiu torto su tokia ramybe, lyg man siūlytų suvalgyti popierinę servetėlę.
Antrą dieną jau nebesijaučiau tokia didvyrė.
Ryte kava be cukraus buvo karti. Ne „subtiliai sodri“, kaip rašo ant pakuočių, o tiesiog karti, pikta ir be jokios užuojautos. Darbe kolegė atsinešė cinamoninių bandelių. Jos kvepėjo taip, lyg būtų specialiai iškeptos mano silpnybei patikrinti. Sėdėjau prie kompiuterio ir bandžiau apsimesti, kad morka mano dėžutėje yra puikus užkandis. Ji nebuvo puikus užkandis. Ji buvo oranžinis nusivylimas.
– Tu rimtai mėnesį be cukraus? – paklausė kolegė, kandusi bandelę.
– Taip, – atsakiau.
– O kodėl?
Norėjau pasakyti ką nors protingo apie sveikatą, energiją, odą, nuotaiką ir geresnius įpročius. Bet tuo metu mano galvoje buvo tik viena mintis: „Nes vakar vakare pati sau prisiekiau, o dabar per vėlu trauktis.“
– Noriu pasižiūrėti, kas bus, – pasakiau.
Ji linktelėjo.
– Bus liūdna.
Ji neklydo.
Pirmos dienos be cukraus: kai kūnas pradeda derėtis
Trečią dieną supratau, kad cukrus mano gyvenime buvo ne tik saldiklis. Jis buvo paguoda, pertrauka, atlygis, būdas užčiaupti nuovargį ir net savotiškas mažas šventės pakaitalas.
Pavargau – noriu saldaus. Susinervinau – noriu saldaus. Padariau darbą – nusipelniau saldaus. Nepadarau darbo – reikia saldaus, kad pasidarytų lengviau. Buvo taip, lyg mano smegenyse gyventų mažas vidaus buhalteris, kuris viską skaičiuoja šokolado kvadratėliais.
Tą vakarą grįžau namo pikta. Ne dramatiškai pikta, o taip tyliai, buitiškai, kai erzina viskas: durys per garsiai užsidaro, šaldytuvas per tuščias, žmonės per lėtai eina per pėsčiųjų perėją, o arbata be saldainio atrodo kaip bausmė.
Atsidariau spintelę. Ten buvo likę keli sausainiai. Jie gulėjo pakelyje taip nekaltai, lyg nieko nežinotų apie mano pažadus.
– Tik vieną, – pasakė vidinis balsas.
– Ne, – atsakiau garsiai.
Taip, aš kalbėjausi su sausainiais. Trečia diena be cukraus žmogų nuveda į keistas vietas.
Galiausiai spintelę uždariau ir išsiviriau arbatos. Be cukraus. Be sausainių. Be džiaugsmo. Atsisėdau ant sofos ir pykau. Ant savęs, ant cukraus, ant visų žmonių, kurie internete rašo, kad „atsisakius cukraus pajutau lengvumą jau po dviejų dienų“. Aš po dviejų dienų jaučiau tik norą kam nors atimti desertą.
Cukraus atsisakymas parodė, kiek jo buvo visur
Pirmą savaitę pradėjau skaityti etiketes. Ir čia prasidėjo tikras atradimas. Cukraus buvo ne tik saldumynuose. Jo buvo padažuose, jogurtuose, pusryčių dribsniuose, duonoje, net kai kuriuose produktuose, kurie labai stengėsi atrodyti „sveiki“.
Stovėjau parduotuvėje su stiklainiu padažo rankoje ir jaučiausi apgauta.
– Ir tu? – tyliai pasakiau pomidorų padažui.
Šalia stovinti moteris atsisuko. Aš apsimečiau, kad skaitau sudėtį labai profesionaliai.
Tą savaitę mano pirkinių krepšelis pasikeitė. Į jį pateko daugiau paprastų produktų: daržovės, kiaušiniai, varškė, natūralus jogurtas be priedų, kruopos, riešutai, žuvis, mėsa, vaisiai. Ne todėl, kad staiga tapau tobula sveikos mitybos ambasadore. Tiesiog kuo mažiau sudedamųjų dalių turėjo produktas, tuo mažesnė tikimybė buvo rasti paslėptą cukrų.
Bet sunkiausia buvo ne parduotuvėje. Sunkiausia buvo vakare.
Vakare kūnas prisimindavo seną ritualą. Arbata. Sofa. Serialas. Kažkas saldaus. Ir kai to „kažko“ nebeliko, atrodė, kad trūksta ne maisto, o gyvenimo detalės. Kaip filmas be garso.
Vieną vakarą neištvėriau ir pasiėmiau obuolį. Paprastą, žalią, traškų obuolį. Atsikandau be jokio entuziazmo. Ir tada sustojau.
Jis buvo saldus.
Ne šiaip „vaisiškai gaivus“. Jis buvo tikrai saldus. Ryškus, sultingas, su rūgštele, bet toks skanus, kad kelias sekundes tiesiog sėdėjau ir kramčiau nustebusi.
Obuolys. Paprastas obuolys. Staiga tapo desertu.
Tą akimirką pirmą kartą pagalvojau: gal mano skonio receptoriai visą laiką buvo užrėkti cukraus?
Antra savaitė: kai pyktis pradeda trauktis
Antrą savaitę tapo lengviau. Ne lengva, bet lengviau.
Kava be cukraus jau nebeatrodė kaip asmeninis įžeidimas. Pradėjau jausti jos skonį. Kartumą, aromatą, net kažkokį riešutišką poskonį, kurio anksčiau nepastebėdavau, nes viską uždengdavo saldumas.
Natūralus jogurtas, kuris pirmomis dienomis atrodė kaip rūgšti klaida, su uogomis tapo visai padorus pusrytis. Riešutai pradėjo atrodyti sotūs. Pomidorai – saldesni. Morkos – nebe tokios apgailėtinos.
Vieną dieną darbe kolegė vėl pasiūlė saldainį.
– Ne, ačiū, – pasakiau.
Ir pati nustebau, nes tai nebuvo didvyriškas atsisakymas su vidiniu verkimu. Tiesiog nenorėjau.
Ji pažvelgė į mane įtariai.
– Kas tu ir ką padarei su mūsų žmogumi?
– Nežinau, – atsakiau. – Bet ji vakar vakare džiaugėsi obuoliu, tai reikalai keisti.
Nuotaika irgi pradėjo keistis. Pirmomis dienomis buvau irzli, lyg kas būtų iš manęs atėmęs mažą kasdienį prizą. Bet vėliau pastebėjau, kad dienos metu mažiau „krentu“. Anksčiau po pietų dažnai ateidavo toks energijos dugnas, kai norisi kavos ir kažko saldaus. Dabar tas dugnas nebuvo toks gilus. Gal todėl, kad valgiau normalesnius pusryčius. Gal todėl, kad nebešokinėjo mano įpročiai. Gal todėl, kad nebemaitinau nuovargio saldainiais.
Svarbu pasakyti sąžiningai: tai nebuvo magija. Aš netapau nauju žmogumi per savaitę. Bet pradėjau jaustis stabilesnė. Mažiau priklausoma nuo staigaus „man reikia saldaus dabar, kitaip viskas baigta“.
Trečia savaitė: veidas, energija ir keistas ramybės jausmas
Trečią savaitę pirmą kartą pastebėjau veidą.
Ne taip, kad atsibudau ir veidrodyje pamačiau deivę su filtru. Bet oda atrodė ramesnė. Mažiau papilkėjusi, mažiau pavargusi. Kai kurie smulkūs bėrimai, kurie anksčiau nuolat pasirodydavo ant smakro, buvo aprimę. Negaliu prisiekti, kad vien dėl cukraus atsisakymo – juk tuo pačiu pradėjau daugiau gerti vandens, geriau valgyti ir mažiau užkandžiauti bet kuo. Bet pokytį mačiau.
Vieną rytą net nepasidažiau taip stipriai kaip įprastai. Ne iš principo. Tiesiog nereikėjo slėpti tiek daug nuovargio.
Tą dieną mama vaizdo skambutyje paklausė:
– Tu pailsėjusi?
– Ne visai.
– Bet atrodai geriau.
Pasijutau taip, lyg kas būtų įteikęs medalį už kovą su sausainiais.
Trečią savaitę atsirado ir dar vienas keistas dalykas – ramybė. Ne dvasinis nušvitimas kalno viršūnėje, o labai buitinė ramybė. Pamačiau parduotuvėje šokolado lentyną ir ji nebesiurbė manęs kaip juodoji skylė. Galėjau praeiti. Galėjau net pažiūrėti ir nenupirkti.
Anksčiau man atrodė, kad saldumynai mane džiugina. Dabar supratau, kad dažnai jie mane tiesiog nutildydavo. Trumpam. O paskui vėl reikėdavo kito kąsnio.
Ketvirta savaitė: tikras maisto skonis grįžo tyliai
Paskutinę savaitę įvyko tai, ko labiausiai nesitikėjau: maistas tapo įdomesnis.
Atrodytų, turėtų būti atvirkščiai. Be cukraus gyvenimas turėjo tapti blankesnis. Bet nutiko priešingai. Pajutau, kad keptos daržovės turi saldumą. Kad cinamonas be cukraus vis tiek kvepia desertu. Kad riešutų sviestas, jei jame nėra pridėtinio cukraus, turi gilų, sodrų skonį. Kad avižinė košė su obuoliu ir cinamonu gali būti ne „bausmė sveikatai“, o jaukus pusrytis.
Vieną vakarą pasidariau paprasčiausią desertą: natūralų jogurtą, obuolio gabalėlius, cinamoną ir kelis riešutus. Atsisėdau prie stalo, paragavau ir nusijuokiau.
– Kas vyksta? – paklausė vyras.
– Man skanu.
– Tai gerai.
– Ne, tu nesupranti. Čia nėra cukraus.
Jis pažiūrėjo į dubenėlį.
– Užuojauta tavo buvusiai versijai.
Ir tikrai. Mano buvusi versija būtų sakiusi, kad čia ne desertas, o kompromisas. Dabar man tai buvo tikras, švarus, malonus skonis. Be fejerverkų, bet su jaukumu.
Ką supratau per mėnesį be cukraus?
Po mėnesio nepasijutau tobula. Aš vis dar esu žmogus, kuris mėgsta tortą per gimtadienį. Ir nemanau, kad cukrų reikia demonizuoti taip, lyg vienas pyrago gabalėlis sugriautų gyvenimą.
Bet šis mėnuo parodė, kiek daug mano saldumynų buvo ne apie skonį, o apie emocijas. Apie nuovargį. Apie stresą. Apie norą greitai save paguosti. Apie įprotį po kiekvieno sunkesnio momento gauti mažą saldų prizą.
Atsisakiusi pridėtinio cukraus, pamačiau, kad tikras maisto skonis niekur nebuvo dingęs. Aš tiesiog buvau jį užgožusi.
Obuolys tapo desertu. Kava tapo kava, o ne saldžiu gėrimu su kofeino užuomina. Pusryčiai tapo sotesni. O nuotaika – ramesnė. Mano oda atrodė geriau, bet dar svarbiau buvo tai, kad aš pati pradėjau geriau girdėti savo kūną.
Ne „noriu saldaus“, o „esu pavargusi“.
Ne „reikia šokolado“, o „reikia pailsėti“.
Ne „nusipelniau pyrago“, o „nusipelniau pasirūpinti savimi“.
Ar verta pabandyti mėnesį be cukraus?
Mano atsakymas – taip, bet be fanatizmo. Ne kaip bausmę, ne kaip lenktynes ir ne kaip būdą tapti „geresniu žmogumi“. Verčiau kaip eksperimentą: kas nutiks, jei mėnesį nebesaldinsiu kiekvieno sunkesnio jausmo?
Pirmos dienos gali būti nemalonios. Gali norėtis pykti ant visų, kurie valgo bandeles. Gali atrodyti, kad arbata be sausainio yra liūdniausias žmonijos išradimas. Bet paskui kažkas pasikeičia. Skoniai grįžta. Kūnas nurimsta. O paprastas obuolys vieną vakarą gali pasirodyti toks saldus, kad net norėsis juoktis.
Aš nežinau, ar visam gyvenimui atsisakysiu cukraus. Greičiausiai ne. Bet dabar žinau, kad galiu gyventi be kasdienio saldaus „gelbėjimosi rato“. Ir tai yra keistai išlaisvinantis jausmas.
Nes kartais tikrą skonį pajunti ne tada, kai kažką pridedi, o tada, kai pagaliau kažko atsisakai.
