Kai nusipirkau sodybą, labiausiai didžiavausi ne namu, ne terasa ir net ne nauju griliumi. Mano pasididžiavimas buvo veja. Lygi, žalia, gražiai nupjauta – tokia, kokią įsivaizduoja kiekvienas naujai iškeptas sodybos šeimininkas, dar nežinantis, kad gamta turi savų planų.
Pirmą savaitgalį žolę pjoviau taip kruopščiai, lyg ruoščiau aikštę prezidento vizitui. Vaikščiojau paskui žoliapjovę išdidžiai, sustodavau, įvertindavau linijas, pataisydavau kraštelius. Žmona juokėsi, kad į veją žiūriu švelniau nei į ją.
O tada vieną rytą pamačiau jį.
Ne kurmį. Ne, kurmis nebūtų taip lengvai pasirodęs. Pamačiau kurmiarausį – mažą, tamsų žemės kauburį pačiame vejos viduryje.
Stovėjau su kavos puodeliu rankoje ir jaučiau, kaip manyje bunda žmogus, pasiruošęs karui.
„Čia mano kiemas“, – tyliai pasakiau.
Kažkur po žeme, esu tikras, kurmis nusijuokė.
Kodėl kurmiai atsiranda vejoje ir darže?
Pirmas dalykas, kurį sužinojau pradėjęs aiškintis, kaip išvyti kurmius iš sodo, buvo nemaloniai paprastas: kurmiai ateina ten, kur jiems gera. O gera jiems ten, kur puri žemė, daug sliekų, vabzdžių lervų ir drėgmės.
Kitaip tariant, mano išpuoselėta veja kurmiui buvo ne problema, o penkių žvaigždučių viešbutis.
Kaimynas Antanas, kuris turi nuomonę apie viską – nuo bulvių veislių iki geopolitikos, – pažiūrėjo į pirmąjį kurmiarausį ir pasakė:
– Jeigu kurmis atėjo, vadinasi, žemė gera.
– Man nuo to ne lengviau, – atsakiau.
– O jam lengviau, – ramiai tarė Antanas.
Tą akimirką supratau, kad kaime užuojautos dėl vejos tikėtis nereikia.
Pirmas būdas nuo kurmių – liaudiškos priemonės
Kaip ir dauguma žmonių, pirmiausia puoliau ieškoti liaudiškų būdų, kaip atsikratyti kurmių. Internete radau visko: česnakų, svogūnų, žuvies galvų, acto, butelių, dūmų ir net patarimų „tiesiog garsiai vaikščioti po veją“.
Pirmasis mano pasirinkimas buvo silkės galvos. Kažkas forume labai užtikrintai rašė, kad kurmiai nepakenčia stipraus kvapo, todėl į urvus reikia įdėti žuvies atliekų.
Nusipirkau silkės. Pardavėja paklausė:
– Vakarienei?
Atsakiau:
– Ne. Karui.
Ji pažiūrėjo į mane taip, kaip žiūrima į žmogų, kuriam savaitgalis akivaizdžiai nesusiklostė.
Grįžęs į sodybą pradėjau kaišioti silkės galvas į kurmių urvus. Vaizdas buvo apgailėtinas: aš, su guminėmis pirštinėmis, klūpantis prie vejos ir laidojantis žuvį kaip slaptą auką požemio dievams.
Antanas stebėjo nuo tvoros.
– Silkė? – paklausė.
– Taip.
– Kurmiui?
– Taip.
– Su bulvėm neduosi?
Kitą rytą kurmiarausių buvo dar daugiau. Be to, kiemas pradėjo kvepėti taip, lyg kažkas būtų pamiršęs Kūčias saulėje.
Žmona išėjo į lauką, įkvėpė ir pasakė:
– Jeigu čia tavo planas, tai man atrodo, kad kurmis laimi.
Ultragarso aparatai nuo kurmių: ar jie veikia?
Po liaudiškų priemonių nusprendžiau, kad reikia technologijų. Nusipirkau ultragarsinį kurmių atbaidymo prietaisą. Ant pakuotės buvo nupieštas piktas kurmis, bėgantis nuo garso bangų. Atrodė rimtai.
Įsmeigiau aparatą į žemę, įjungiau ir laukiau pergalės.
Prietaisas tyliai pypsėjo. Aš stovėjau šalia ir įsivaizdavau, kaip po žeme prasideda panika, evakuacija, požeminių tunelių uždarymas.
Kitą rytą naujas kurmiarausis atsirado maždaug per pusmetrį nuo aparato.
Ne šiaip kurmiarausis. Gražus, aukštas, taisyklingas. Lyg kurmis būtų pastatęs paminklą mano naivumui.
Antanas vėl priėjo prie tvoros.
– Veikia?
– Nežinau.
– Veikia. Tik ne taip, kaip tikėjaisi.
Tada supratau, kad ultragarsiniai prietaisai kai kuriais atvejais gali padėti, bet jie nėra stebuklas. Jeigu kurmiui jūsų sklype patogu, jis gali tiesiog persikelti kelis metrus toliau. Arba, kaip mano atveju, demonstratyviai įsikurti šalia aparato.
Buteliai, česnakai ir kiti keisti būdai kurmiams atbaidyti
Toliau prasidėjo etapas, kurį dabar vadinu „sodybos šeimininko orumo žlugimu“.
Įsmeigiau į žemę metalinius strypus ir užmoviau plastikinius butelius. Teoriškai vėjas turėjo judinti butelius, šie turėjo vibruoti, o vibracija turėjo išgąsdinti kurmius.
Praktiškai mano veja tapo panaši į labai liūdną šiuolaikinio meno instaliaciją.
Naktį pakilo vėjas. Buteliai barškėjo, kaukė ir traškėjo taip, kad atsibudome abu su žmona. Ji atsisėdo lovoje ir pasakė:
– Arba tie buteliai rytoj išvažiuoja, arba aš.
Ryte buteliai išvažiavo.
Kurmiai liko.
Bandžiau česnakus. Bandžiau specialias granules. Bandžiau užpilti urvus vandeniu. Pastarasis būdas baigėsi tuo, kad vanduo išbėgo kitoje vejos pusėje, o aš pirmą kartą nuoširdžiai pagalvojau, kad kurmis turi geresnę inžinerinę sistemą negu kai kurios savivaldybės.
Kodėl sunku visiškai išnaikinti kurmius?
Kuo daugiau bandžiau, tuo aiškiau supratau vieną dalyką: visiškai atsikratyti kurmių gali būti labai sunku. Kurmiai gyvena po žeme, kasa sudėtingus tunelius, ieško maisto ir dažnai tiesiog persikelia į kitą sklypo vietą.
Be to, kurmis nėra vien tik kenkėjas. Taip, jis gadina veją, iškelia žemės kauburius ir gali pažeisti augalų šaknis. Bet kartu jis naikina kai kurių vabzdžių lervas, purena dirvą ir rodo, kad žemėje yra gyvybės.
Man, kaip žmogui, kuris norėjo tobulos vejos, ši mintis nepatiko. Bet ji buvo tiesa.
Vieną vakarą Antanas pasakė:
– Tu nori vejos kaip kataloge, bet nusipirkai žemės gabalą. Žemė nėra kilimas.
Ir tai buvo turbūt skaudžiausias, bet teisingiausias sakinys per visą mano karą su kurmiais.
Mano klaida – kovojau ne su problema, o su gamta
Didžiausias lūžis įvyko tada, kai pas mus atvažiavo draugai su vaikais. Aš kepiau šašlykus ir stengiausi nežiūrėti į naujus kurmiarausius, nors vienas jų buvo taip arti terasos, kad beveik galėjau paduoti jam lėkštę.
Vaikai, žinoma, tuoj pat pastebėjo žemės kauburius.
– Oho, ugnikalniai! – sušuko vienas.
Po kelių minučių jie statė pilis iš kurmiarausių, puošė jas pienėmis ir aiškino, kad čia yra požeminių karalių miestas.
Aš sėdėjau ant laiptų ir pirmą kartą pažiūrėjau į viską kitaip. Man kurmiarausis buvo sugadinta veja. Vaikams – žaidimas. Kurmiui – namai. Gamtai – įprastas procesas.
Tą akimirką supratau, kad galbūt problema ne vien kurmyje. Gal problema ir manyje – naujame sodybos šeimininke, kuris tikėjosi, kad gamta elgsis pagal jo brėžinį.
Kaip dabar tvarkausi su kurmiais sodyboje?
Dabar su kurmiais nebekariauju. Bent jau ne taip desperatiškai. Sudariau su jais vidinę paliaubų sutartį.
Jeigu kurmiarausis atsiranda vejos pakraštyje – palieku arba išlyginu. Jeigu prie gėlyno – supykstu, bet be isterijos. Jeigu prie levandų – tada jau pasakau kelis žodžius, kurių SEO straipsnyje geriau necituoti.
Iškeltą žemę panaudoju gėlynams arba vazonams. Ji dažnai būna puri ir graži. Veją tiesiog išlyginu grėbliu. O svarbiausia – nebekišu į žemę silkės, nebestatau butelių orkestro ir nebeperku kiekvieno reklamuojamo „stebuklingo“ prietaiso.
Mano išvada paprasta: kurmius galima bandyti atbaidyti, bet reikia suprasti, kad gamta vis tiek gyvens savo gyvenimą.
Ką daryti, jei kurmiai gadina veją?
Jeigu kurmiai atsirado jūsų sode ar vejoje, pirmiausia nereikia panikuoti. Iš patirties galiu pasakyti: panika dažniausiai baigiasi silkės galvomis ir šeimos komentarais.
Pradėkite nuo paprastų dalykų. Išlyginkite kurmiarausius, stebėkite, kur jie atsiranda dažniausiai. Jeigu kurmiai rausiasi prie daržo ar gėlynų, galima naudoti apsauginius tinklus, tvoreles po žeme arba specialias atbaidymo priemones. Ultragarsiniai prietaisai kai kam padeda, bet nereikėtų tikėtis šimtaprocentinio rezultato.
Svarbiausia – nesitikėti, kad pavyks visiškai kontroliuoti gamtą. Nes tada kiekvienas naujas kauburys atrodys kaip asmeninis įžeidimas.
O jis toks nėra.
Nors kartais labai panašu.
Ar verta visiškai naikinti kurmius?
Šiandien, kai matau naują kurmiarausį, jau nebeimu kastuvo kaip ginklo. Kartais tik atsidūstu, paimu grėblį ir pasakau:
– Gerai, seni. Tik ne prie terasos.
Žinoma, kitą rytą jis būna prie terasos. Nes kurmis, kaip ir gamta, turi humoro jausmą.
Mano veja nebėra tobula. Joje yra dobilų, pienių, vienas kitas nelygumas ir keli kurmio „parašai“. Bet ji gyva. Joje dūzgia bitės, bėgioja vaikai, auga žolė, o kažkur po apačia dirba mano mažasis požeminis agronomas.
Ar aš laimėjau karą su kurmiais? Ne.
Ar kurmiai laimėjo? Greičiausiai taip.
Bet dabar vadinu tai ne pralaimėjimu, o paliaubomis. Nes sodyboje anksčiau ar vėliau supranti vieną dalyką: žmogus gali pjauti žolę, sodinti gėles, statyti tvoras ir pirkti ultragarsinius prietaisus, bet gamta vis tiek ras būdą priminti, kas čia buvo pirmiau.
Ir jeigu tas priminimas yra mažas žemės kauburys vidury vejos – ką gi.
Bent jau nebereikia pirkti silkės.
