Anksčiau prie bankomato elgdavausi labai automatiškai. Įdedu kortelę, įvedu PIN kodą, pasiimu pinigus, o kai ekrane pasirodo klausimas „Ar spausdinti čekį?“, beveik visada paspausdavau „taip“.
Kodėl? Net nežinau. Gal iš įpročio. Gal dėl to, kad popierinis čekis atrodė kaip įrodymas, jog viskas įvyko tvarkingai. Įsimesdavau jį į rankinę, kartais – į palto kišenę, o kartais, prisipažinsiu, tiesiog išmesdavau į artimiausią šiukšliadėžę.
Ir tik vėliau supratau, kad tas mažas popierėlis nėra toks nekaltas, kaip atrodo.
Vienas banko darbuotojas man yra pasakęs labai paprastai:
„Žmonės saugo kortelę, saugo PIN kodą, bet dažnai visai pamiršta, kad ir čekis gali papasakoti per daug.“
Tada pirmą kartą rimtai pagalvojau: o ką iš tikrųjų palieku po savęs, kai bankomatas išspausdina kvitą?
Čekis – ne tik popierėlis
Atrodytų, kas ten tokio? Juk ant bankomato čekio dažniausiai nebūna viso kortelės numerio ar slaptažodžio. Bet problema ta, kad sukčiams kartais užtenka ir mažų detalių.
Ant kvito gali būti nurodyta operacijos data, laikas, bankomato vieta, kortelės daliniai duomenys, sąskaitos likutis ar kita informacija apie atliktą veiksmą. Viena detalė gal ir neatrodo pavojinga, bet kelios detalės kartu jau gali tapti naudingu siūlo galu.
Ypač jei čekis išmetamas bet kur.
Esu mačiusi prie bankomatų šiukšliadėžes, pilnas suglamžytų kvitų. Žmonės pasiima pinigus, o čekį iškart meta lauk. Tą akimirką jis atrodo nereikalingas. Bet jei ant jo liko asmeninės finansinės informacijos, jis gali būti įdomus ne tik šiukšlių surinkėjams.
„Sukčiai retai ieško vieno stebuklingo dokumento. Jie renka trupinius“, – komentavo pažįstamas IT saugumo specialistas.
Ir būtent tai mane labiausiai privertė keisti įpročius.
Kodėl bankai vis dažniau pataria kvitų atsisakyti?
Dabar daug bankų skatina klientus nespausdinti bankomatų čekių. Ne todėl, kad popierius staiga tapo blogis. Tiesiog daug saugiau informaciją pasitikrinti ten, kur ji apsaugota – banko programėlėje, interneto banke arba pačiame bankomato ekrane.
Aš pati dabar darau paprastai: jei noriu patikrinti likutį, žiūriu programėlėje. Jei noriu įsitikinti, kad operacija pavyko, palaukiu pranešimo telefone. Popierinio kvito man beveik niekada nebereikia.
Ir, tiesą sakant, tai net patogiau. Nebereikia kaupti čekių rankinėje, nereikia galvoti, kur juos saugiai išmesti, ir nereikia po savaitės rasti susiglamžiusio popierėlio tarp pirkinių sąrašų.
Didžiausia klaida – išmesti čekį nesunaikinus
Jeigu vis dėlto čekį atsispausdinate, svarbiausia jo nemesti tiesiog į šiukšliadėžę prie bankomato.
Aš anksčiau taip darydavau dažnai. Dabar net gėda prisiminti. Atrodė: kam jis reikalingas? Bet juk būtent prie bankomatų dažniausiai ir būna daug tokių kvitų. Jeigu kažkas norėtų rinkti informaciją, jam net nereikėtų labai stengtis.
Todėl jei čekio tikrai reikia, jį verta parsinešti namo ir sunaikinti taip, kad informacijos nebūtų galima atkurti. Geriausia – suplėšyti į smulkias dalis, dar geriau – perleisti per dokumentų smulkintuvą.
„Jeigu dokumente yra bent dalis finansinės informacijos, elkitės su juo kaip su asmens dokumento kopija“, – patarė finansų konsultantė.
Man šis palyginimas labai patiko. Nes jis aiškiai parodo, kad čekis nėra tiesiog šiukšlė.
Pavojus ne tik čekiuose
Tiesa, bankomato kvitas – tik viena saugumo dalis. Prie bankomatų reikia būti atsargiems ir dėl kitų priežasčių.
Pirmiausia aš visada pasižiūriu, ar pats bankomatas neatrodo įtartinai. Ar kortelės įdėjimo vieta nėra keista, ar klaviatūra neatrodo uždėta papildomai, ar nėra kokių nors neįprastų detalių.
Kartą prie vieno bankomato pastebėjau, kad kortelės anga tarsi kliba. Galbūt nieko rimto, bet aš paprasčiausiai pasitraukiau ir nuėjau prie kito. Tokiose situacijose geriau pasirodyti perdėtai atsargiai negu vėliau aiškintis su banku dėl dingusių pinigų.
Antra taisyklė – visada dengiu PIN kodą ranka. Net jei už manęs niekas nestovi. Net jei bankomatas atrodo saugus. Tai jau tapo įpročiu.
Viena mano draugė juokiasi:
„Aš PIN kodą dengiu taip, lyg filmuotų visas Holivudas.“
Ir žinote ką? Labai geras požiūris.
Nepažįstamų „pagalba“ gali brangiai kainuoti
Dar vienas dalykas, kurio niekada nereikėtų pamiršti: prie bankomato nereikia priimti pagalbos iš nepažįstamų žmonių.
Sukčiai ne visada atrodo įtartinai. Kartais jie būna malonūs, mandagūs, paslaugūs. Gali pasakyti: „Jums čia užstrigo?“, „Paspauskite šitą mygtuką“, „Aš dažnai naudojuosi šiuo bankomatu, galiu padėti.“
Bet prie bankomato mano taisyklė paprasta: jeigu kažkas neaišku, skambinu bankui, o ne klausiu atsitiktinio žmogaus.
Ypač pavojinga situacija, kai bankomatas „praryja“ kortelę. Tokiu atveju nereikėtų nueiti, nereikėtų pasitikėti šalia stovinčiais žmonėmis ir nereikėtų bandyti atlikti kažkokių keistų veiksmų pagal svetimą patarimą. Reikia iškart susisiekti su banku ir užblokuoti kortelę, jei kyla bent menkiausia abejonė.
Kodėl žmonės vis dar renkasi popierinius čekius?
Man atrodo, kad daugeliui čekis suteikia psichologinį saugumo jausmą. Kai turi popierių rankoje, atrodo, kad turi įrodymą. Ypač vyresni žmonės dažnai taip jaučiasi.
Ir aš tai suprantu. Mano mama ilgą laiką sakydavo:
„Programėlė programėle, bet popierius yra popierius.“
Tačiau dabar net ji dažniau renkasi pranešimus telefone. Parodžiau jai, kaip patikrinti operacijas banko programėlėje, kaip matyti likutį, kaip susirasti mokėjimų istoriją. Ir staiga paaiškėjo, kad tas „saugus popierius“ ne toks jau būtinas.
Žinoma, jei žmogui čekis reikalingas apskaitai ar konkrečiam įrodymui, galima jį pasiimti. Bet tada reikia saugoti taip pat atsakingai kaip bet kurį kitą dokumentą.
Mano taisyklės prie bankomato
Dabar turiu kelias paprastas taisykles, kurių stengiuosi laikytis kiekvieną kartą.
Pirmiausia – nespausdinu čekio, jei nėra būtinybės. Likutį ir operacijas tikrinu banko programėlėje.
Antra – visada pridengiu PIN kodą. Net jei aplink nieko nėra.
Trečia – apžiūriu bankomatą. Jei kažkas atrodo keistai, jo nenaudoju.
Ketvirta – nepriimu pagalbos iš nepažįstamų žmonių. Prie bankomato malonus žmogus nebūtinai yra saugus žmogus.
Penkta – jei čekį vis dėlto pasiimu, jo neišmetu nesunaikinusi.
Skamba labai paprastai, bet būtent tokios smulkmenos dažnai ir apsaugo nuo didelių problemų.
Mažas įprotis, kuris gali apsaugoti pinigus
Bankomato čekis atrodo nereikšmingas. Mažas, plonas, dažnai net susilankstęs popierėlis. Bet kartais būtent tokios smulkmenos tampa silpniausia saugumo vieta.
Aš pati ilgai į tai nekreipiau dėmesio. Bet dabar, kai bankomatas paklausia, ar spausdinti kvitą, beveik visada spaudžiu „ne“. Ir jaučiuosi ramiau.
Nes finansinis saugumas prasideda ne tik nuo sudėtingų slaptažodžių ar banko apsaugos sistemų. Jis prasideda ir nuo mūsų kasdienių įpročių.
O kartais – nuo paprasto sprendimo neimti čekio.
