Metus nepirkau jokių drabužių ar daiktų

Metus nepirkau jokių drabužių ar daiktų: eksperimentas, pakeitęs mano protą ir spintą

14 min. skaitymo

Kai Eglė nusprendė metus nepirkti jokių naujų drabužių ir daiktų, ji tikėjosi sutaupyti pinigų. Gal dar šiek tiek apsitvarkyti spintą. Bet po kelių mėnesių suprato, kad tikrasis pokytis vyksta ne piniginėje. Ji pirmą kartą pamatė, kiek jos nuovargio, liūdesio ir nerimo anksčiau virsdavo pirkiniais.

Viskas prasidėjo nuo spintos, kuri nebeužsidarė

Eglė nebuvo prabangių prekių medžiotoja. Ji nepirko rankinių už tūkstančius ir neturėjo batų kambario, kaip filmuose. Jos problema atrodė daug paprastesnė – „tik smulkmenos“.

Megztinis per nuolaidas. Žvakė namams, nes buvo sunkus pirmadienis. Naujas puodelis, nes senas „jau pabodęs“. Suknelė vasarai, nors vasarinių suknelių turėjo šešias. Užrašinė, nes nuo pirmadienio tikrai pradės planuoti gyvenimą. Dekoratyvinė pagalvėlė, nes svetainė kažkokia liūdna. Dar vieni džinsai, nes „šitų kirpimas kitoks“.

Viskas buvo neva nebrangu. Viskas turėjo paaiškinimą. Viskas atrodė kaip mažas pasilepinimas.

Kol vieną sekmadienį ji bandė sutvarkyti spintą ir ant grindų pradėjo kristi drabužiai.

Ne metaforiškai. Tiesiog fiziškai kristi.

Ji atidarė duris, patraukė vieną megztinį, o paskui ant jos rankų nuslydo visa krūva: sijonas su etikete, marškiniai, kurių niekada nedėvėjo, dvi suknelės, pirktos „progai“, kuri taip ir neatėjo. Eglė atsisėdo ant lovos ir pirmą kartą pažvelgė į savo daiktus ne kaip į garderobą, o kaip į įrodymus.

Įrodymus, kiek kartų ji bandė nusipirkti geresnę nuotaiką.

Tą vakarą ji ištraukė viską iš spintos. Ant lovos atsirado kalnas drabužių. Ant kėdės – rankinės. Ant grindų – batai. Vonioje – kosmetikos atsargos. Virtuvėje – puodeliai, dubenėliai, stiklinės, kurių užtektų mažai kavinei.

Ji paėmė vieną palaidinę su etikete ir bandė prisiminti, kodėl ją pirko.

Neprisiminė.

Tada paėmė kitą.

Ir vėl nieko.

Tą akimirką jai pasidarė ne gėda, o labai liūdna. Nes tie daiktai nebuvo tik daiktai. Jie buvo maži bandymai kažką užkamšyti.

Nuovargį. Vienišumą. Neužtikrintumą. Jaudulį prieš susitikimą. Blogą dieną darbe. Jausmą, kad gyvenimas kažkur stringa, bet jei nusipirksi naują paltą, gal bent atrodysi taip, lyg viskas juda.

Tą vakarą Eglė parašė sau taisyklę ant lapo:

„Vienus metus neperku drabužių, batų, aksesuarų, namų dekoro, kosmetikos atsargų ir daiktų, kurių man nereikia išgyventi.“

Leidžiama buvo tik būtina: maistas, vaistai, higiena, remontui reikalingos priemonės, dovanos kitiems, jei jos apgalvotos, o ne nupirktos iš panikos. Jei kas nors suplyšta – pirmiausia taisyti. Jei kažko trūksta – pasiskolinti, panaudoti turimą, ieškoti dėvėto arba palaukti.

Ji galvojo, kad sunkiausia bus sutaupyti.

Klydo.

Sunkiausia buvo išbūti su savimi, kai nebegali pabėgti į parduotuvę.

Pirmas mėnuo buvo kaip abstinencija nuo „tik pasižiūrėsiu“

Pirmą savaitę Eglė jautėsi net pakylėta. Pasakojo draugei, kad daro „no-buy year“, skaitė kitų žmonių patirtis, susikūrė lentelę išlaidoms, ištrynė kelias apsipirkimo programėles. Viskas atrodė kaip naujas gyvenimo etapas, švarus ir gražus.

Tada prasidėjo paprastos dienos.

Po darbo ji eidavo pro prekybos centrą, kuriame anksčiau užsukdavo „tik pažiūrėti“. Tas „tik“ buvo labai pavojingas žodis. Ji žinojo, kad jei užeis, tikrai ką nors ras. Gal kojines su nuolaida. Gal šaliką. Gal veido serumą. Gal smulkmeną namams.

Pirmą kartą praėjusi pro šalį ji pajuto beveik fizinį nerimą.

Ne todėl, kad jai reikėjo pirkti. O todėl, kad pirkti buvo jos būdas pakeisti dienos emociją.

Bloga diena? Parduotuvė.
Gera diena? Apdovanok save.
Nuobodu? Pažiūrėk naujienas.
Neramu? Užsisakyk ką nors internetu.
Pavargai? Nusipirk žvakę ir apsimesk, kad tai poilsis.

Kai to nebeliko, vakarai pasidarė labai ilgi.

Ji sėdėdavo namie ir norėdavo kažko. Ne konkrečiai suknelės, ne batų, ne puodelio. Tiesiog to trumpo jaudulio, kai paspaudi „pirkti“, kai lauki siuntos, kai atsidarai dėžę ir akimirkai atrodo, kad gyvenimas tapo kitoks.

Po kelių dienų ji suprato, kad tas jaudulys trukdavo labai trumpai. Kartais tik iki pakuotės išmetimo.

O tada daiktas prisijungdavo prie kitų daiktų, kuriuos reikia kažkur padėti, skalbti, prižiūrėti, stumdyti, rūšiuoti, gailėtis išmesti, nes „juk kainavo“.

Pirmasis mėnuo buvo pilnas derybų su savimi.

  • „Šitas nesiskaito, nes labai praktiškas.“
  • „Jei nepirksiu dabar, paskui bus brangiau.“
  • „Man reikia naujos palaidinės susitikimui.“
  • „Visi normalūs žmonės kartais perka.“
  • „Gyvenimas ne vien taupymas.“

Ji rašė šiuos sakinius į užrašinę, kurią jau turėjo namuose. Šalia kiekvieno klausė: „Ar tai poreikis, ar nuotaika?“

Dažniausiai tai buvo nuotaika.

 

Toliau skaitykite kitame puslapyje.

Įvertinkite šį straipsnį:

😡  
😕  
😐  
🙂  
😍  

Kraunami duomenys...

Pasidalinti šiuo straipsniu
Komentarų: 0