Kristijonas iš Kauno rajono ilgai didžiavosi savo gręžinio vandeniu. Jis buvo skaidrus, be kvapo, be kalkių nuosėdų ant virdulio ir be jokio nemalonaus poskonio. Atrodė, kad tai tas retas atvejis, kai vanduo iš čiaupo tiesiog tobulas. Tačiau po pusmečio atliktas laboratorinis tyrimas parodė tai, ko plika akimi neįmanoma pamatyti: vandenyje buvo viršytos nitritų ir nitratų normos.
Į naujus namus Kristijonas su šeima atsikraustė pavasarį. Vieta atrodė beveik ideali: ramybė, daugiau erdvės, savas kiemas, tolumoje matomi laukai. Po daugiabučio Kaune tai atrodė kaip mažas išsigelbėjimas. Vaikai pagaliau galėjo bėgioti lauke, žmona sodino prieskonines žoleles, o Kristijonas kiekvieną rytą išeidavo į terasą su kavos puodeliu ir galvodavo, kad sprendimas kraustytis buvo vienas geriausių gyvenime.
Labiausiai jį džiugino vanduo. Jokių rudų dėmių kriauklėje, jokio geležies kvapo, jokio balto sluoksnio ant virdulio. Vanduo buvo toks švarus, kad svečiams jis net juokaudavo:
— Pas mus vanduo geresnis nei pirktinis.
Ir visi tik pritardavo. Kava skani, arbata skaidri, sriubai tinka, stiklinėje atrodo puikiai. Ko dar reikia?
Tobulas skonis pasirodė esanti apgaulė
Pirmas nerimas atsirado visai netikėtai. Kaimynas, su kuriuo Kristijonas susitiko prie tvoros, paklausė:
— O jūs vandens tyrimą jau darėt?
Kristijonas nusijuokė.
— Kam? Vanduo geras. Nei kvapo, nei kalkių.
Kaimynas tik gūžtelėjo pečiais.
— Čia šalia laukai. Tręšiami kasmet. Aš tavo vietoje bent nitratus pasitikrinčiau.
Tas sakinys įstrigo. Iš pradžių Kristijonas jį nustumė į šalį. Bet kuo ilgiau gyveno naujuose namuose, tuo dažniau pastebėdavo, kaip arti iš tiesų yra dirbami laukai. Pavasarį ten burzgė technika, vasarą augo pasėliai, rudenį vėl buvo ariama, purškiama, tręšiama. Viskas atrodė įprasta kaimo gyvenimo dalis. Tik dabar jis pirmą kartą pagalvojo: o kur visa tai nukeliauja po lietaus?
Po pusmečio jis vis dėlto užsakė pilną vandens tyrimą laboratorijoje. Ne vien „dėl kalkių“ ar geležies. Jis paprašė ištirti mikrobiologiją ir cheminius rodiklius: nitritus, nitratus, amonį, geležį, manganą, kietumą, pH, elektrinį laidį, chloridus, sulfatus, permanganato indeksą, drumstumą, spalvą, kvapą, taip pat mikrobiologinius parametrus, tokius kaip žarninės lazdelės, koliforminės bakterijos ir žarniniai enterokokai.
Mėginį reikėjo paimti tvarkingai, pagal instrukciją. Kristijonas net juokavo, kad jaučiasi lyg ruoštųsi egzaminui. Bet kai po kelių dienų atėjo tyrimo atsakymas, juokas baigėsi.
Daug rodiklių buvo tvarkingi. Vanduo tikrai neturėjo nemalonaus kvapo, geležies kiekis neatrodė bauginantis, mikrobiologiniai tyrimai nekėlė didelio nerimo. Tačiau prie nitratų ir nitritų buvo pažymėta tai, ko jis labiausiai nenorėjo matyti – viršijimas.
Kristijonas ilgai žiūrėjo į lentelę.
Tas pats vanduo, kurį jis pylė vaikams į stiklines. Tas pats vanduo, iš kurio virė sriubą. Tas pats vanduo, kuriuo taip didžiavosi.
Jis suprato svarbiausią dalyką: pavojingas vanduo nebūtinai kvepia blogai. Kartais jis atrodo visiškai tobulas.
Kodėl šalia laukų esantis gręžinys gali tapti problema
Laboratorijos specialistas jam paaiškino paprastai: nitratai ir nitritai į gruntinius vandenis dažnai patenka iš trąšų, mėšlo, srutų, netinkamai įrengtų nuotekų sistemų ar kitų taršos šaltinių. Jeigu aplink yra intensyviai dirbami ir tręšiami laukai, rizika padidėja. Lietus ir tirpsmo vanduo plauna azoto junginius gilyn, o vėliau jie gali pasiekti šulinius ar seklesnius gręžinius.
Tai nereiškia, kad kiekvienas gręžinys šalia laukų automatiškai blogas. Bet tai reiškia, kad vien skonio, kvapo ir skaidrumo nepakanka.
Kristijonui buvo sunkiausia susitaikyti ne su pačiu tyrimo rezultatu, o su savo pasitikėjimu. Jis jautėsi apgautas ne tiek vandens, kiek savo pojūčių. Juk mes įpratę manyti: jei vanduo drumstas, rudas ar smirdi, jis blogas. Jei skaidrus ir skanus – geras.
Tačiau nitratai ir nitritai taip neveikia. Jų nepamatysi stiklinėje. Jie nepalieka baltų kalkių ant virdulio. Jie gali nekeisti skonio taip, kad žmogus suprastų pavojų.
Būtent todėl gręžinio vanduo turi būti tiriamas laboratorijoje, o ne vertinamas pagal tai, ar jis „skanus“.
Kristijonas pradėjo domėtis, ką daryti. Pirmas sprendimas buvo aiškus: kol nebus rastas patikimas sprendimas, šeima geriamajam vandeniui ir maisto gaminimui naudos kitą saugų šaltinį. Vėliau jis konsultavosi dėl tinkamų filtravimo sprendimų, nes ne visi buitiniai filtrai pašalina nitratus ir nitritus. Paprastas mechaninis filtras ar kalkių mažinimo sistema tokios problemos neišsprendžia.
Ką Kristijonas dabar pataria visiems, turintiems gręžinį
Po šios istorijos Kristijonas tapo tuo žmogumi, kuris kaimynams primena apie vandens tyrimus. Ne įkyriai, ne gąsdindamas, bet labai aiškiai. Jeigu geri vandenį iš gręžinio ar šulinio, ypač jei gyveni netoli tręšiamų laukų, fermų, senų nuotekų sistemų ar intensyviai naudojamos žemės, tyrimas nėra prabanga.
Tai ramybė.
Verta tirti ne tik geležį ar kalkingumą, apie kuriuos žmonės kalba dažniausiai. Reikia žinoti ir tai, ko nejauti: nitritus, nitratus, amonį, mikrobiologinius rodiklius, bendrą vandens cheminę sudėtį. Ypač jei vandenį geria vaikai, nėščiosios, vyresni žmonės ar silpnesnės sveikatos šeimos nariai.
Kristijonas dabar sako, kad labiausiai jį išgąsdino ne pats skaičius tyrimo lape. Labiausiai jį išgąsdino mintis, kad jis galėjo niekada to nesužinoti. Vanduo būtų ir toliau atrodęs puikus. Virdulys būtų likęs švarus. Jokio kvapo. Jokio įspėjimo.
Tik nematoma problema, kasdien pilama į stiklinę.
Dabar ant jo virtuvės lentynos stovi ne tik kavos indelis, bet ir vandens tyrimo kopija. Ne todėl, kad jis norėtų nuolat gyventi baimėje. Priešingai – todėl, kad žinojimas grąžina kontrolę.
Jis vis dar myli savo namus už miesto. Vis dar rytais geria kavą terasoje, žiūri į laukus ir džiaugiasi ramybe. Tik dabar į tą ramybę žiūri blaiviau.
Gražus kraštovaizdis negarantuoja švaraus vandens. Skaidri stiklinė negarantuoja saugumo. O geras skonis nėra laboratorinis tyrimas.
Kartais svarbiausi dalykai namuose yra tie, kurių nematome. Ir vanduo – vienas iš jų.
