Kai mėnesio pabaigoje sąskaitoje vėl lieka mažiau, nei planuota, daugelis pradeda ieškoti ne stebuklingo būdo praturtėti, o paprastos tvarkos. Vienas iš tokių metodų – pinigų skirstymas į atskirus „vokelius“ arba sąskaitas. Idėja paprasta: kiekvienas euras iš anksto turi savo paskirtį. Tačiau ši sistema tinka ne visiems – kai kuriems ji padeda pagaliau suvaldyti išlaidas, o kitus pradeda varginti per dideliu griežtumu.
Rasa šį metodą išbandė ne iš gero gyvenimo. Ji uždirbo normaliai, didelių skolų neturėjo, bet kiekvieno mėnesio pabaigoje kartodavosi tas pats klausimas: kur dingo pinigai? Atrodė, nieko ypatingo nepirko. Kava mieste, keli maisto užsakymai, vaistinės čekis, vaiko būrelis, degalai, spontaniškas pirkinys internetu – ir atlyginimas ištirpdavo.
Vieną vakarą ji atsisėdo prie virtuvės stalo, paėmė sąsiuvinį ir pirmą kartą ne tik peržiūrėjo išlaidas, bet ir suskirstė būsimą mėnesį į kategorijas. Maistas. Būstas. Transportas. Vaikas. Pramogos. Nenumatytos išlaidos. Taupymas.
– Jei pinigai vis tiek išeina, tegul bent jau išeina ten, kur aš pati nusprendžiu, – pasakė ji vyrui.
Taip prasidėjo jos „vokelių“ eksperimentas.
Kaip veikia taupymas „vokeliuose“
Klasikinis šio metodo variantas labai paprastas. Žmogus gauna pajamas ir iškart jas padalija į kelias dalis. Seniau tai buvo tikri grynųjų pinigų vokai: viename – maistui, kitame – kurui, trečiame – mokesčiams, ketvirtame – pramogoms. Kai vienas vokas ištuštėja, tai reiškia, kad tos kategorijos biudžetas mėnesiui baigtas.
Šiandien daugelis tą patį daro skaitmeniniu būdu. Vieni naudoja atskiras banko sąskaitas, kiti – taupymo kišenes programėlėse, treti – paprastą lentelę telefone. Principas nesikeičia: pinigai nepaliekami vienoje bendroje krūvoje, nes tada labai lengva save apgauti. Atrodo, kad sąskaitoje dar yra pakankamai, bet dalis tų pinigų iš tiesų jau turėtų būti skirta nuomai, komunaliniams mokesčiams ar artėjančiam automobilio draudimui.
Rasa pradėjo nuo penkių kategorijų. Pirmasis „vokelis“ buvo būtinosios išlaidos: būstas, komunaliniai, internetas, telefonas. Antrasis – maistas. Trečiasis – transportas. Ketvirtasis – pramogos ir smulkūs norai. Penktasis – taupymas.
Pirmą mėnesį sunkiausia buvo maistas. Ji suprato, kad į parduotuvę dažnai eina be plano, perka „ką nors vakarienei“, o tada pusė produktų pasimeta šaldytuve. Kai maisto vokelyje pinigai pradėjo tirpti greičiau, nei tikėjosi, teko keisti įpročius: planuoti kelias vakarienes į priekį, tikrinti, kas jau yra namuose, ir nebeužsakyti maisto vien todėl, kad tingisi virti makaronus.
Vokelių metodas veikia todėl, kad pinigai tampa matomi. Ne teoriškai, o labai praktiškai: jei pramogoms liko 20 eurų, vadinasi, trijų spontaniškų vakarienių mieste šią savaitę nebus.
Kam šis būdas ypač padeda
Toks taupymo metodas labiausiai tinka žmonėms, kurie sako: „Aš nežinau, kur dingsta pinigai.“ Jeigu pajamos lyg ir pakankamos, bet mėnesio pabaigoje vis tiek tenka gyventi įtampoje, pinigų skirstymas gali labai greitai parodyti silpnąsias vietas.
Jis taip pat tinka tiems, kurie linkę leisti impulsyviai. Kai visi pinigai vienoje sąskaitoje, lengva pagalvoti, kad vienas pirkinys nieko nepakeis. Tačiau kai kiekvienas pirkinys mažina konkretų vokelį, sprendimai tampa aiškesni. Ne todėl, kad žmogus staiga tampa labai drausmingas, o todėl, kad mato pasekmę.
Rasai šis metodas padėjo atsikratyti vieno nuolatinio jausmo – kaltės. Anksčiau ji pirkdama kavą ar bilietą į koncertą vis galvodavo, ar gali sau tai leisti. Dabar pramogoms buvo atskira suma. Jei pinigų tame vokelyje yra, vadinasi, galima. Jei nėra – reikia palaukti. Paradoksalu, bet toks ribojimas suteikė daugiau ramybės.
Dar vienas privalumas – nenumatytų išlaidų vokelis. Būtent jis išgelbsti nuo jausmo, kad kiekviena smulki nelaimė sugriauna visą biudžetą. Vaistai, meistro iškvietimas, vaiko batai, staigus automobilio remontas – tokie dalykai neišnyksta, bet jiems galima pasiruošti.
Net ir nedidelė suma, atidedama kas mėnesį, keičia savijautą. Kai atsiranda bent mažas rezervas, žmogus nebe taip bijo netikėtumų.
Kodėl ši sistema tinka ne visiems
Vis dėlto „vokelių“ metodas nėra stebuklas. Kai kuriems jis gali pasirodyti per griežtas ir net varginantis. Jeigu žmogus nemėgsta sekti išlaidų, nenori nuolat tikrinti likučių ar turi labai nepastovias pajamas, tokia sistema gali kelti daugiau streso nei naudos.
Ji taip pat nepadės, jei pajamos objektyviai per mažos būtiniausioms išlaidoms. Jeigu viskas, ką uždirbate, išeina nuomai, maistui, transportui ir mokesčiams, vokeliai gali parodyti problemą, bet jos neišspręs. Tokiu atveju reikia ne tik skirstyti pinigus, bet ir ieškoti didesnių sprendimų: papildomų pajamų, mažesnių fiksuotų išlaidų, skolų peržiūros ar socialinės pagalbos galimybių.
Dar viena rizika – per didelis kategoriškumas. Gyvenimas nėra lentelė. Kartais vieną mėnesį daugiau išleisite sveikatai, kitą – kelionei, trečią – vaikų reikmėms. Jei žmogus pradeda save bausti už kiekvieną nukrypimą, taupymas tampa ne pagalba, o dar vienu nerimo šaltiniu.
Rasa tai pajuto trečią mėnesį. Ji taip griežtai laikėsi vokelių, kad net pradėjo pykti ant savęs dėl smulkių išlaidų. Tada suprato, kad sistema turi tarnauti jai, o ne atvirkščiai. Ji paliko daugiau lankstumo: jei vieną mėnesį maistui prireikia daugiau, galima perkelti iš pramogų. Jei atsiranda netikėta proga išvažiuoti savaitgaliui, galima sąmoningai sumažinti kitą kategoriją. Svarbiausia – ne apsimesti, kad pinigai neišeina, o žinoti, iš kur jie išeina.
Geriausia pradėti paprastai. Nereikia iškart kurti dešimties kategorijų ir sekti kiekvieno cento. Pakanka trijų ar keturių: būtinos išlaidos, maistas, laisvalaikis, taupymas. Po mėnesio jau matysis, ar reikia daugiau detalių.
Vokelių metodas nėra skirtas tam, kad žmogus gyventų be malonumų. Jis skirtas tam, kad malonumai nebūtų perkami už pinigus, kurių reikės sąskaitoms ar būtinoms išlaidoms.
Po pusmečio Rasa nesijautė tapusi finansų eksperte. Ji tiesiog pirmą kartą po ilgo laiko žinojo, kiek gali išleisti ir kiek gali atsidėti. Tai nepadarė jos turtingos, bet suteikė kontrolės jausmą.
O kartais būtent to labiausiai ir trūksta: ne didesnio atlyginimo stebuklo, o aiškumo, kur dingsta tai, ką jau uždirbame.
