Ilgą laiką buvau įsitikinusi, kad vakare tiesiog nemoku ilsėtis. Atsisėdu ant sofos, įsijungiu filmą, pasidarau arbatos, užsikloju pledu – lyg ir viskas turėtų būti gerai. Bet po valandos suprantu, kad filmo beveik nemačiau, arbata atšalo, o galvoje toks triukšmas, lyg būčiau ne ilsėjusis, o visą vakarą bėgiojusi per svetimus gyvenimus.
Vieną vakarą vyras pažiūrėjo į mane ir pasakė:
– Tu vėl filme nebuvai.
– Kaip tai nebuvau? – paklausiau, nors pati puikiai supratau, ką jis turi omenyje.
– Tu buvai telefone. Filme tik fonas ėjo.
Pažiūrėjau į ekraną rankoje. Ten buvo visko: žinutė, naujienos, kažkieno vakarienė, kažkieno ginčas komentaruose, kelios nuolaidos, trumpas vaizdo įrašas, tada dar vienas, tada dar vienas. Nieko svarbaus. Bet kažkodėl negalėjau sustoti.
– Aš tik truputį pažiūrėjau, – pasakiau.
Jis nusijuokė.
– Tas tavo „truputį“ jau trunka keturiasdešimt minučių.
Tą akimirką pirmą kartą ne supykau, o pavargau nuo savęs. Nes supratau: mano vakarai neramūs ne todėl, kad neturiu laiko poilsiui. Aš pati neleidžiu sau pailsėti.
Telefonas gulėjo šalia, net kai jo nereikėjo
Mano telefonas visada būdavo šalia. Ant sofos porankio. Ant virtuvės stalo. Prie lovos. Vonioje ant skalbimo mašinos. Net tada, kai jo nereikėjo, jis kažkaip atsidurdavo rankos atstumu.
Ir tada viskas vykdavo automatiškai. Filmas truputį nuobodesnis – paimu telefoną. Arbata dar per karšta – paimu telefoną. Partneris nuėjo į virtuvę – paimu telefoną. Laukiu, kol užvirs vanduo – paimu telefoną. Reklama, pauzė, tyla, mintis, nerimas – telefonas.
Vieną vakarą mama paskambino per vaizdo ryšį. Kalbėjomės apie paprastus dalykus: jos gėles, mano darbą, artėjantį savaitgalį. Pokalbio viduryje ji staiga nutilo.
– Klausyk, tu manęs klausaisi?
– Klausausi, – atsakiau per greitai.
– Ne, tu kažką žiūri.
Susigėdau. Ekrane šalia pokalbio buvau atsidariusi žinutę.
– Tik atsakiau trumpai, – bandžiau teisintis.
Mama atsiduso.
– Vaikeli, visi dabar „tik trumpai“. O paskui niekas niekur iki galo nebūna.
Tas sakinys mane nemaloniai palietė. Nes ji buvo teisi. Aš buvau namuose, bet ne visai namuose. Kalbėjausi, bet ne iki galo. Ilsėjausi, bet ne tikrai.
Pirmas vakaras be telefono šalia buvo keistai sunkus
Kitą dieną nusprendžiau pabandyti paprastą dalyką: po vakarienės telefoną padėti kitame kambaryje. Ne išjungti visam gyvenimui, ne pradėti didelį skaitmeninį detoksą, ne tapti žmogumi, kuris staiga mezga ir žiūri į žvakę tris valandas. Tiesiog padėti telefoną miegamajame, o pačiai likti svetainėje.
Padėjau jį ant komodos ir garsiai pasakiau:
– Tu čia pabūsi.
Vyras iš virtuvės paklausė:
– Su kuo tu kalbi?
– Su savo priklausomybe.
– Ai, tada netrukdysiu.
Pirmas pusvalandis buvo juokingai nemalonus. Rankos pačios ieškojo telefono. Atsisėdau ant sofos ir po kelių minučių pajutau impulsą kažką patikrinti. Nežinojau net ką. Tiesiog patikrinti.
– Man atrodo, aš kažką pamiršau, – pasakiau.
– Telefoną? – paklausė vyras.
– Ne. Gal. Taip.
Jis šyptelėjo.
– Jei pasaulis grius, jis kaip nors pasibels į duris.
Bandžiau žiūrėti filmą. Iš pradžių buvo sunku. Atrodė, kad kažko trūksta. Lyg kambaryje būtų per daug tylos, per daug vietos mintims. Pastebėjau, kad nežinau, ką daryti per lėtesnes scenas. Anksčiau būtent tada atsiversdavau telefoną.
Bet po kurio laiko kažkas pasikeitė. Filmas staiga tapo įdomesnis. Aš pradėjau girdėti dialogus. Pastebėjau detales. Arbata nespėjo atšalti. O svarbiausia – galvoje pamažu mažėjo tas nuolatinis triukšmas.
Supratau, kad mane vargina ne telefonas, o nuolatinis perjunginėjimas
Anksčiau sakydavau, kad pavargstu nuo darbo, žmonių, naujienų, buities. Tai tiesa. Bet dar labiau pavargdavau nuo nuolatinio peršokinėjimo.
Vieną minutę žiūriu filmą. Kitą – skaitau žinutę. Tada pamatau naujieną. Tada komentarą. Tada prisimenu, kad reikia užsisakyti kažką namams. Tada gaunu dar vieną pranešimą. Tada grįžtu į filmą ir nebesuprantu, kas vyksta. Tada vėl imu telefoną, nes filmas jau neaiškus.
Tai buvo ne poilsis, o mažas chaosas.
Kai telefonas atsidūrė kitame kambaryje, vakaras tapo vientisesnis. Jei žiūriu filmą, žiūriu filmą. Jei kalbuosi, kalbuosi. Jei valgau, valgau. Jei sėdžiu tyloje, tai tiesiog sėdžiu tyloje, o ne automatiškai ieškau, kuo ją užkimšti.
Vieną vakarą vyras paklausė:
– Pastebėjai, kad mes pradėjom daugiau kalbėtis?
– Mes ir anksčiau kalbėdavomės.
– Taip, bet dabar tu neatsakai „mhm“ į viską.
Norėjau paprieštarauti, bet susilaikiau. Nes žinojau, kad ir čia jis teisus.
Vakare nebereikia žinoti visko
Sunkiausia buvo atsisakyti jausmo, kad turiu viską pamatyti iškart. Jei kažkas parašė – reikia atsakyti. Jei atėjo pranešimas – reikia patikrinti. Jei pasaulyje kažkas nutiko – reikia sužinoti dabar. Jei kažkas įkėlė nuotrauką – reikia pažiūrėti.
Bet vieną vakarą, kai telefonas jau trečią valandą gulėjo kitame kambaryje, supratau labai paprastą dalyką: beveik niekas negriūva nuo to, kad atsakau vėliau.
Ryte žinutės vis dar ten. Naujienos vis dar ten. Nuolaidos, dramos, komentarai, svetimos atostogos ir svetimos vakarienės – viskas kantriai laukia. Tik mano vakaras, jei jį atiduodu telefonui, nebegrįžta.
Tą suprasti buvo keistai skaudu.
Nes telefonas man neatimdavo vakaro agresyviai. Jis jo nereikalaudavo. Jis tiesiog gulėdavo šalia, o aš pati po truputį atiduodavau jam dėmesį. Po minutę. Po penkias. Po pusvalandį. Kol dienos pabaigoje jausdavausi taip, lyg visą vakarą kažkur skubėjau, nors fiziškai sėdėjau ant sofos.
Dabar turiu mažą vakaro taisyklę
Nesakau, kad telefoną visada pavyksta padėti toli. Būna vakarų, kai laukiu svarbios žinutės. Būna, kad noriu paskambinti draugei. Būna, kad pavargstu ir vėl įkrentu į trumpų vaizdo įrašų skylę.
Bet dabar bent jau žinau skirtumą.
Jei vakare noriu tikrai pailsėti, telefonas keliauja į kitą kambarį. Ne ant stalo ekranu žemyn, ne į kišenę, ne ant sofos šalia. Nes kai jis šalia, dalis mano dėmesio vis tiek budi. Net jei jo neliečiu.
Dabar dažnai pasakau:
– Einu padėti telefono miegoti.
Vyras kartą nusijuokė:
– O save irgi?
– Bandau.
Ir iš tikrųjų taip jaučiuosi. Lyg ne telefoną baudžiu, o save išlaisvinu. Nuo nuolatinio tikrinimo. Nuo mažų dirgiklių. Nuo jausmo, kad turiu būti pasiekiama net tada, kai jau baigėsi diena.
Mano vakarai nepasidarė tobuli, bet tapo tylesni
Nuo tada, kai pradėjau dėti telefoną kitame kambaryje, mano vakarai netapo staiga labai produktyvūs. Aš nepradėjau kasdien skaityti po šimtą puslapių, medituoti, rašyti dienoraščio ir gerti žolelių arbatos žiūrėdama į mėnulį.
Kartais tiesiog žiūriu filmą. Kartais kalbamės. Kartais tvarkausi virtuvę. Kartais sėdžiu ir nieko neveikiu. Bet tame „nieko“ pagaliau atsirado poilsis.
Nebėra nuolatinio vidinio trūkčiojimo. Nebereikia kas kelias minutes tikrinti, ar kažkas nepasikeitė. Nebeinu miegoti su galva, pilna svetimų minčių, reklamų, ginčų ir atsitiktinių vaizdų.
Vieną vakarą gulėjau lovoje ir staiga pagalvojau: šiandien buvo ramu.
Ne ypatinga. Ne tobula. Tiesiog ramu.
Ir man to labai trūko.
Kartais ramybė prasideda nuo kelių metrų atstumo
Dabar suprantu, kad problema ne visada yra pats telefonas. Jis reikalingas, patogus, naudingas. Problema prasideda tada, kai jis visada šalia. Kai kiekviena pauzė užpildoma ekranu. Kai net namų tyla nebeturi teisės būti tyla.
Padėti telefoną kitame kambaryje atrodo juokingai paprasta. Bet tie keli metrai pakeičia labai daug. Jie sukuria mažą tarpą tarp impulso ir veiksmo. Jei tikrai reikia – galiu nueiti ir paimti. Bet dažniausiai, kol atsistočiau, suprantu, kad nereikia.
Mano močiutė, jei būtų gyva, tikriausiai pasakytų:
– Viskas, kas per arti, pradeda valdyti.
Ir ji būtų teisi.
Telefonas kitame kambaryje neišsprendė visų mano problemų. Bet jis grąžino vakarams tai, ką buvau pametusi: lėtumą, dėmesį ir jausmą, kad diena pagaliau baigėsi.
O kartais būtent tiek ir reikia, kad namuose pasidarytų ramiau.
