Kodėl telefono geriau nedėti ekranu žemyn: ne, problema – ne vien įbrėžimai

Atrodo, visiškai nekaltas įprotis. Atsisėdi kavinėje, darbe ar namuose prie stalo, išsitrauki telefoną ir padedi jį ekranu žemyn. Vieni taip daro, kad nematytų kas kelias sekundes šviečiančių pranešimų. Kiti – iš mandagumo, kad pašnekovas nejaustų, jog pusė dėmesio vis tiek skirta ekranui. Treti tiesiog saugo išsikišusias kameras telefono gale, nes jos šiandien kai kuriuose modeliuose atrodo beveik kaip mažas kalnų masyvas.

Iš pirmo žvilgsnio viskas logiška: jei telefonas guli ekranu žemyn, galinė kamera neliečia stalo, vadinasi, mažiau rizikos ją subraižyti. Be to, dauguma telefonų turi apsauginius stiklus, dėklus su pakeltais kraštais, o ir ekranai dabar, regis, nebe tokie trapūs kaip prieš dešimtmetį.

Bet čia ir prasideda įdomioji dalis. Telefonų meistrai ir elektronikos taisytojai vis dažniau primena: toks įprotis nėra toks nekaltas, kaip atrodo. Problema ne tik įbrėžimai ant stiklo. Kur kas dažniau nukenčia tos vietos, apie kurias vartotojai net nepagalvoja: pokalbių garsiakalbis, priekinė kamera, jutikliai, o kartais net pats ekranas.

Ir dabar turbūt pusė skaitytojų mintyse jau ginčijasi: „Nesąmonė, visą gyvenimą dedu ekranu žemyn ir nieko nenutiko.“ Kita pusė jau tyliai apvertė telefoną ant stalo. Tad išsiaiškinkime ramiai.

Pirmas pavojus – mažytė anga, kurią prisimename tik tada, kai pašnekovas tampa „po vandeniu“

Telefono viršuje, prie ekrano, yra siaura pokalbių garsiakalbio anga. Ji tokia maža, kad kasdien jos beveik nepastebime. Bet būtent per ją girdime pašnekovą, kai kalbame įprastu būdu, prisidėję telefoną prie ausies.

Kai telefonas dažnai dedamas ekranu žemyn, ši anga atsiduria arčiausiai stalo, stalviršio, palangės, automobilio konsolės ar kavinės paviršiaus. O tie paviršiai, net jei atrodo švarūs, dažniausiai tokie nėra. Ant jų būna dulkių, trupinių, smulkių audinio pūkų, kosmetikos likučių, smėlio grūdelių, metalo dulkių ar tiesiog kasdienio purvo, kurio plika akimi nematome.

Laikui bėgant visa tai gali kauptis garsiakalbio tinklelyje. Iš pradžių skirtumo nepajusite. Vėliau pašnekovas pradės skambėti tyliau. Dar vėliau atrodys, kad žmogus kalba lyg iš kito kambario arba per storą antklodę.

Ir tada prasideda klasikinis scenarijus: žmogus ima valyti garsiakalbį adata, dantų krapštuku, ausų krapštuku ar bet kuo, kas pasitaiko po ranka. Kartais pavyksta. Kartais ne. O kartais baigiasi dar blogiau – pažeidžiamas tinklelis ar net vidinė detalė, ir kelias veda į servisą.

Čia verta paklausti savęs: ar tikrai norisi rizikuoti vien dėl to, kad telefonas ant stalo atrodytų „ramiau“?

Antras dalykas – jutikliai, apie kuriuos galvojame tik tada, kai jie sugenda

Šiuolaikinis telefonas nuolat „mato“ daugiau, nei mums atrodo. Viršutinėje ekrano dalyje, šalia priekinės kameros, yra įvairūs jutikliai. Vieni padeda automatiškai reguliuoti ekrano ryškumą, kiti supranta, kada telefoną pridedate prie ausies, kad pokalbio metu ekranas išsijungtų.

Kai viskas veikia, apie tai negalvojame. Bet kai neveikia, erzina neįtikėtinai.

Tikriausiai ne vienas yra patyręs situaciją: kalbate telefonu, o ekranas neišsijungia. Skruostas netyčia paspaudžia mikrofono išjungimą, įjungia garsiakalbį, atidaro kitą langą arba, blogiausiu atveju, nutraukia pokalbį. Tada norisi kaltinti telefoną, programinę įrangą, gamintoją, atnaujinimą ir visą technologijų pasaulį.

Bet kartais problema būna paprastesnė: jutiklių zona nešvari, subraižyta arba nuolat trinasi į paviršius. Net smulkūs smėlio grūdeliai ant stalo veikia kaip labai švelnus, bet atkaklus švitrinis popierius. Vienas kartas nieko nepakeis. Šimtas kartų – jau gali palikti pėdsaką.

Taip, ekranas turi apsauginį stiklą. Taip, kai kurie žmonės klijuoja papildomą apsauginį stikliuką. Bet jei telefonas nuolat guli ekranu į paviršių ir dar šiek tiek stumdomas, braukomas, kilnojamas, trinamas, jutiklių zona gauna visą tą kasdienį kontaktą.