Ilgą laiką duoną laikiau taip, kaip ją parsinešdavau iš parduotuvės – plastikiniame maišelyje. Atrodė patogu: užrišai, padėjai į spintelę, ir viskas. Juk plastikas saugo nuo išdžiūvimo, vadinasi, duona ilgiau išliks minkšta. Bent jau taip galvojau.
Tik buvo viena problema: po dienos ar dviejų ta pati duona, kuri pirkimo dieną kvepėjo gražiai ir turėjo malonią plutą, tapdavo kažkokia pavargusi. Minkštimas būdavo drėgnas, pluta – guminė, o skonis toks, lyg duona būtų praradusi savo charakterį.
Vieną rytą sėdėjau virtuvėje, bandžiau atsipjauti riekę, o peilis tarsi klampojo į drėgną trupinį. Susiraukiau.
– Vėl kažkokia nebe ta, – pasakiau garsiai.
Mama, kuri tuo metu gėrė kavą prie stalo, pakėlė akis.
– Kur laikai?
– Kaip kur? Maišelyje.
Ji pažvelgė į mane taip, lyg būčiau ką tik prisipažinusi, kad kavą verdu puode su makaronais.
– Plastike duona nekvėpuoja.
– Bet ji neišdžiūsta, – ginčijausi.
Mama atsiduso.
– Taip. Neišdžiūsta. Užtat sušunta.
Tą akimirką dar nesupratau, kad tas vienas žodis – „sušunta“ – paaiškino visą mano duonos problemą.
Plastikas išsaugo minkštumą, bet atima plutą
Kai duoną laikome plastikiniame maišelyje, atrodo, kad darome jai paslaugą. Ji ilgiau lieka minkšta, riekės nesukietėja, kraštai neišdžiūsta. Tačiau plastikas sulaiko ir drėgmę, kurią duona natūraliai išskiria.
Ta drėgmė lieka maišelio viduje. Ji nusėda ant plutos, minkština ją, keičia tekstūrą ir po truputį atima tą tikrą duonos pojūtį. Ypač jei duona buvo su traškesne pluta arba dar šiek tiek šilta, kai ją įdėjote į maišelį.
Anksčiau man atrodė, kad duona tiesiog „greitai pasensta“. Dabar suprantu, kad ji ne tiek pasendavo, kiek prarasdavo balansą. Ji nebebūdavo nei šviežia, nei maloniai padžiūvusi. Tiesiog drėgna, guminė ir nuobodi.
Kartą pabandžiau apie tai pasikalbėti su pažįstamu kepėju. Užėjau į mažą kepyklėlę, kur kartais pirkdavau ruginę duoną. Jis įdėjo kepalą į popierinį maišelį, o aš automatiškai paklausiau:
– Gal galit dar į plastikinį? Kad ilgiau laikytųsi.
Jis sustojo.
– Ilgiau laikysis ar ilgiau bus skani?
– O čia ne tas pats?
Jis nusijuokė.
– Va čia ir yra visa drama.
Duona nėra daiktas, kurį reikia uždusinti
Kepėjas man tada paaiškino labai paprastai: gera duona turi kvėpuoti. Ne taip, kaip gyvas žmogus, žinoma, bet jai reikia aplinkos, kurioje drėgmė neišgaruoja per greitai, bet ir neužsidaro viduje kaip šiltnamyje.
– Plastikinis maišelis tinka trumpam, – pasakė jis. – Pavyzdžiui, jei duona jau supjaustyta ir žinai, kad suvalgysi greitai. Bet jei nori skonio, kvapo ir plutos, geriau popierius, drobinis maišelis arba duoninė.
– O jei ji sudžius?
– Duona turi teisę truputį džiūti, – atsakė jis. – Blogiau, kai ji pradeda prakaituoti.
Namo parsinešiau tą kepalą popieriniame maišelyje ir pirmą kartą sąmoningai neperdėjau jo į plastiką. Padėjau į duoninę. Kitą rytą atsipjoviau riekę ir nustebau: duona nebuvo tokia minkšta kaip plastike, bet ji buvo skanesnė. Pluta išliko malonesnė, kvapas ryškesnis, o riekė neatrodė pavargusi.
Tada supratau, kad visus tuos metus painiojau minkštumą su šviežumu.
Popierius, drobė ir duoninė pakeitė visą įprotį
Dabar duonos nebelaikau paprastame plastikiniame maišelyje, jei tik žinau, kad jos nesuvalgysime tą pačią dieną. Jei parsinešu kepalą iš kepyklėlės, dažniausiai palieku jį popieriuje ir dedu į duoninę. Jei turiu drobinį maišelį, naudoju jį.
Popierius leidžia duonai šiek tiek kvėpuoti, bet neleidžia jai iš karto išdžiūti. Drobinis maišelis veikia panašiai. O duoninė suteikia papildomą apsaugą nuo per greito džiūvimo, bet nesukuria tokio drėgno uždarumo kaip plastikas.
Žinoma, čia svarbu ir pati duona. Paprasta parduotuvinė supjaustyta duona dažnai elgiasi kitaip nei kepyklos kepalas su pluta. Supjaustyta duona džiūsta greičiau, todėl ją kartais patogiau laikyti sandariau. Bet net ir tada pastebėjau, kad visiškai užspaustas plastikas dažnai atima skonį.
Jei duona supjaustyta, stengiuosi bent jau nelaikyti jos šiltoje vietoje ir neužrišti maišelio taip, kad viduje kauptųsi drėgmė. O jei matau, kad nesuvalgysime greitai, dalį riekelių užšaldau.
Šaldiklis pasirodė geresnis už plastikinį maišelį spintelėje
Anksčiau šaldyti duoną man atrodė keista. Galvojau, kad ji taps sausa, praras skonį, bus „nebe tokia“. Bet kai pradėjau išmesti mažiau ir laikyti duoną protingiau, šaldiklis tapo labai patogiu sprendimu.
Jei nusiperku didesnį kepalą, dalį atsipjaunu artimiausioms dienoms, o likusią dalį supjaustau riekėmis ir užšaldau. Tada, kai reikia, išimu kelias riekes ir paskrudinu arba palieku trumpam atšilti.
Tokiu būdu duona nepraleidžia kelių dienų plastike, nepraranda skonio, nesušunta ir nesupelija. Ypač tai praverčia, jei namuose duoną valgome ne kasdien.
Vieną kartą draugė pamatė, kaip traukiu riekes iš šaldiklio, ir nusijuokė:
– Tu ką, duoną sandėliuoji kaip žiemai?
– Ne, – atsakiau. – Aš ją gelbėju nuo savęs.
Ji paragavo paskrudintos riekės ir po minutės pasakė:
– Gerai, gal ir aš pradėsiu gelbėti.
Šviežia duona neturi būti laikoma kaip plastikinis produktas
Didžiausią klaidą darydavau tada, kai šviežią, dar kvapnią duoną iškart uždarydavau į plastiką. Jei kepalas dar šiltas arba vos atvėsęs, plastike jis labai greitai pradeda rasoti. Maišelyje atsiranda lašelių, pluta suminkštėja, o po kurio laiko gali atsirasti ir pelėsis.
Dabar, jei duona šviežia, pirmiausia leidžiu jai visiškai atvėsti. Tik tada sprendžiu, kaip ją laikyti. Jei valgysime greitai – popierius ir duoninė. Jei ilgiau – dalis keliauja į šaldiklį.
Taip duona pagaliau išlieka panašesnė į save. Ne amžinai, žinoma. Duona yra gyvas produktas savo prasme – ji keičiasi, džiūsta, bręsta, sensta. Bet tas senėjimas gali būti normalus, o ne guminis.
Man net pradėjo patikti truputį padžiūvusi duona. Ji puikiai tinka skrebučiams, karštiems sumuštiniams, džiūvėsėliams, sriubai ar keptai duonai su česnaku. O štai drėgna, plastike „pavargusi“ duona neturi tokio gero antro gyvenimo.
Močiutė būtų pasakiusi: „Duoną reikia gerbti“
Kai pradėjau keisti duonos laikymo įprotį, prisiminiau močiutę. Ji duoną visada laikydavo suvyniotą į švarų audinį arba duoninėje. Niekada nemačiau, kad ji įgrūstų šiltą kepalą į plastikinį maišelį ir užrištų mazgu.
Kartą vaikystėje, prisimenu, palikau duoną ant stalo neuždengtą. Ji paėmė kepalą, suvyniojo ir pasakė:
– Duona nemėgsta nei būti numesta, nei uždusinta.
Tada man tai skambėjo beveik poetiškai, bet nelabai praktiškai. Dabar suprantu, kad tai buvo labai tikslus patarimas.
Duonos nereikia nei laikyti visiškai atvirai, kad ji greitai sukietėtų, nei uždaryti plastike taip, kad prarastų skonį. Jai reikia vidurio. Kaip ir daugeliui dalykų namuose.
Dabar duoną perku mažiau, bet valgau skanesnę
Keisčiausia, kad pakeitusi laikymo būdą pradėjau pirkti duonos mažiau. Anksčiau, kai ji greitai prarasdavo skonį, vis norėdavosi naujo kepalo. Senasis dar nebūdavo visiškai blogas, bet jau nebenorėdavau jo valgyti.
Dabar, kai duona laikosi geriau, suvalgome ją sąmoningiau. Jei matau, kad nespėsime – užšaldau. Jei liko kelios riekės – paskrudinu. Jei kepalas pradeda džiūti – panaudoju kepiniams ar džiūvėsėliams.
Ir svarbiausia, nebesitikiu, kad duona turi išlikti minkšta kaip pagalvė penkias dienas. Gera duona gali keistis. Svarbu, kad ji neprarastų skonio per greitai vien dėl mano netinkamo įpročio.
Dabar, kai parsinešu šviežią kepalą, pirmas darbas nėra jį užrišti plastike. Palieku jam šiek tiek oro. Įdedu į popierių, audinį arba duoninę. O jei duonos daugiau, negu suvalgysime, dalį iškart užšaldau.
Ir kiekvieną kartą, kai kitą rytą atsipjaunu riekę, kuri vis dar kvepia duona, o ne plastiku ir drėgme, pagalvoju: kartais skonis dingsta ne todėl, kad produktas blogas. Kartais mes patys jį uždarome ten, kur jam ne vieta.
