Iki tol man atrodė, kad elektros daug nesunaudoju. Juk nepalieku visų šviesų, nesėdžiu su trimis šildytuvais ir neplaunu kasdien po penkias skalbimo mašinas. Bet kai palyginau kelis paprastus įpročius, supratau: sąskaita auga ne nuo vieno didelio dalyko, o nuo kasdienio nepastebėjimo.
Viskas prasidėjo nuo pokalbio laiptinėje
Kaimynę Aldoną sutikau visai netikėtai. Ji stovėjo laiptinėje su sąskaita rankoje ir kažką skaičiavo telefone. Iš pradžių pagalvojau, kad gal vėl pabrango elektra, nes pastaruoju metu tokie pokalbiai namuose tampa beveik tokie pat įprasti kaip orų prognozė.
– Pažiūrėk, – pasakė ji, ištiesdama telefoną. – Čia mano mėnesio sąskaita.
Skaičius ekrane mane sustabdė. Ji mokėjo mažiau nei aš. Ne keliais centais ir ne simboliškai. Skirtumas buvo toks, kad per kelis mėnesius iš jo susidarytų visai padori suma maistui, vaistams ar vaikų būreliui.
Iš pradžių net sutrikau.
– Gal mažiau būni namie? – paklausiau.
Ji nusijuokė.
– Aš beveik visada namie. Tik žinau, kas pas mane elektrą valgo.
Tas sakinys man įstrigo.
Grįžusi į butą pirmą kartą į viską pažiūrėjau kitaip. Ne kaip į namus, kuriuose tiesiog gyvenu, o kaip į vietą, kurioje kasdien tyliai sukasi skaitiklis.
Didžiausi elektros vagys slepiasi ne ten, kur galvojame
Pirmiausia akys nukrypo į virtuvę. Ant stalviršio stovėjo elektrinis virdulys. Aš visada pripildavau jį beveik pilną, net jei reikėdavo tik vieno puodelio arbatos. Atrodė smulkmena. Bet kiek kartų per dieną? Ryte kava, po pietų arbata, vakare dar kartą.
Tada pamačiau mikrobangų krosnelę, kavos aparatą, televizorių, įkroviklius rozetėse. Viskas išjungta, bet ne visai. Lemputės dega, ekranėliai mirksi, prietaisai laukia savo eilės.
Elektra dažnai dingsta ne tada, kai kažką aktyviai naudojame, o tada, kai paliekame daiktus „budėti“.
Tas budėjimo režimas atrodo nekaltas. Vienas prietaisas daug nesunaudos. Bet kai jų penki, septyni ar dešimt, per mėnesį susidaro jau nebe tokia maža suma.
Aldona vėliau pasakė paprastai:
– Aš vakare išjungiu tai, ko nenaudosiu iki ryto. Ne dėl taupumo iš baimės, o dėl įpročio.
Ir man pasidarė truputį gėda. Ne todėl, kad kažką dariau blogai. Tiesiog supratau, kiek daug metų mokėjau už savo automatinį „ai, nieko tokio“.
Skalbimo mašina ir indaplovė ne visada kaltos
Man visada atrodė, kad daugiausia elektros sunaudoja skalbimo mašina. Todėl, kai sąskaita padidėdavo, mintyse iškart kaltindavau skalbinius. Vaikai, rankšluosčiai, patalynė – juk viską reikia skalbti.
Bet problema buvo ne vien skalbimo dažnumas. Problema buvo tai, kaip skalbiau.
Kartais paleisdavau pusiau tuščią mašiną, nes „reikia greitai“. Kartais rinkdavausi per karštą programą, nors drabužiams būtų užtekę žemesnės temperatūros. Kartais po skalbimo palikdavau drabužius būgne, jie įgaudavo kvapą, ir tekdavo skalbti dar kartą.
Indaplovė – tas pats. Kartais įjungdavau ją nepilną, nes nenorėjau matyti indų kriauklėje. Patogu, bet ne visada protinga.
Po pokalbio su kaimyne pradėjau daryti paprasčiau: skalbti tada, kai būgnas tikrai užpildytas, rinktis trumpesnes ar ekonomiškesnes programas, neperkaisti vandens be reikalo. Indaplovę jungti tik tada, kai ji pilna.
Neatsisakiau patogumo. Tik nustojau mokėti už skubėjimą.
Šaldytuvas dirba visą parą, todėl jam reikia dėmesio
Dar vienas atradimas buvo šaldytuvas. Jis juk veikia nuolat. Mes prie jo priprantame taip, kaip prie laikrodžio tiksėjimo – girdime, bet nebepastebime.
Paaiškėjo, kad mano šaldytuvas stovėjo per arti sienos, jo galinė dalis buvo apdulkėjusi, o durelių guma viename kampe nebeprigludo taip tvirtai kaip anksčiau. Tai reiškia, kad prietaisas turėjo dirbti sunkiau, kad išlaikytų šaltį.
Dar viena klaida – karšti puodai. Kartais įdėdavau maistą dar šiltą, nes norėdavau greičiau susitvarkyti virtuvę. Bet šaldytuvui tai reiškia papildomą darbą.
Jeigu šaldytuvas dažnai ūžia, viduje kaupiasi šerkšnas arba durelės nebeužsidaro sandariai, tai gali būti tylus ženklas, kad jis naudoja daugiau elektros nei turėtų.
Pradėjau nuo mažų dalykų: nuvaliau dulkes, patikrinau sandariklį, palikau daugiau vietos oro cirkuliacijai, nebededu karšto maisto. Nieko sudėtingo. Bet jausmas buvo toks, lyg pagaliau pastebėjau prietaisą, kuris metų metus dirbo be pertraukos.
Šviesa nebuvo didžiausia problema, bet įpročiai buvo
Visada maniau, kad taupyti elektrą reiškia gesinti šviesą. Ir taip, tai svarbu. Bet namuose šviesa buvo tik maža dalis viso paveikslo.
Didesnė problema buvo įpročiai.
Įjungtas televizorius, nors niekas nežiūri. Nešiojamas kompiuteris kraunamas visą naktį. Įkroviklis rozetėje be telefono. Elektrinis gyvatukas vonioje veikia net tada, kai jo nereikia. Virtuvėje vienu metu įjungti keli prietaisai, nors dalies jų galima išvengti.
Kai pradėjau tai matyti, namai pasidarė tarsi atviresni. Ne bauginančiai, o sąžiningai. Supratau, kad sąskaita nėra kažkokia paslaptinga bausmė mėnesio pabaigoje. Ji yra mano kasdienių pasirinkimų suma.
Ir tai buvo gera žinia. Nes jei pasirinkimai ją didina, vadinasi, pasirinkimai gali ją ir sumažinti.
Ką pakeičiau pirmiausia
Nedariau revoliucijos. Neišjungiau gyvenimo, nesėdėjau tamsoje ir nepradėjau skaičiuoti kiekvieno įkrovimo. Tiesiog įvedžiau kelias taisykles.
Virdulyje kaitinu tiek vandens, kiek reikia. Skalbimo mašiną ir indaplovę jungiu tik tada, kai jos tikrai užpildytos. Išjungiu prietaisus, kurių nenaudosiu per naktį. Nešildau ir nevėsinu namų be reikalo. Patikrinu šaldytuvo dureles. Nepalieku šviesos kambaryje, kuriame nieko nėra.
Atrodo smulkmenos. Bet jos veikia būtent todėl, kad kartojasi kasdien.
Po mėnesio sąskaita nepasidarė stebuklingai maža. Bet ji sumažėjo. Dar svarbiau – pasikeitė mano jausmas. Nebebuvau žmogus, kuris tik gauna sąskaitą ir atsidūsta. Tapau žmogumi, kuris bent dalį jos supranta.
Kartais taupymas prasideda ne nuo draudimų, o nuo dėmesio
Man labiausiai įstrigo ne pati kaimynės sąskaita, o jos ramybė. Ji nekalbėjo apie taupymą kaip apie bausmę. Ji nekalbėjo taip, lyg reikėtų gyventi nepatogiai. Ji tiesiog buvo atidesnė tam, kas vyksta jos namuose.
Ir gal tai yra svarbiausia.
Elektros sąskaitą sumažina ne vien nauja technika, ne vien brangūs sprendimai ir ne vien dideli pokyčiai. Kartais ją sumažina paprastas klausimas: ar šitas prietaisas dabar tikrai turi veikti?
Kai pradedi klausti, namai atsako.
Tyliai mirksinčia lempute. Per ilgai įjungtu televizoriumi. Pilnu virduliu vienam puodeliui. Šaldytuvu, kuris ūžia dažniau nei turėtų. Skalbimo mašina, paleista dėl kelių drabužių.
Aš vis dar gyvenu patogiai. Vis dar verdu kavą, skalbiu, žiūriu filmus ir naudoju visus prietaisus, kurių man reikia. Tik dabar stengiuosi, kad jie dirbtų man, o ne tyliai tuštintų piniginę.
Nes kartais sąskaita už elektrą padidėja ne todėl, kad gyvename per gerai. Kartais todėl, kad per ilgai gyvename nepastebėdami.
