Ištrauki skalbinius iš mašinos, tikėdamasi gaivaus kvapo, o vietoj to – keistas drėgmės, rūgštumo ir užsistovėjusio vandens dvelksmas. Man taip nutiko ne kartą. Iš pradžių kaltinau skalbiklį, paskui audinių minkštiklį, tada pačią skalbimo mašiną. Tik vėliau supratau: problema buvo ne vienoje priemonėje, o keliuose mano pačios įpročiuose.
Kvapas atsirado ne iš karto
Viskas prasidėjo labai nekaltai. Vieną vakarą išskalbiau rankšluosčius, bet buvau pavargusi ir palikau juos mašinoje iki ryto. Ryte ištraukiau – lyg ir švarūs, bet kvapas kažkoks ne toks. Pagalvojau, kad gal per mažai skalbiklio. Kitą kartą įpyliau daugiau.
Nepagerėjo.
Tada nusipirkau brangesnį minkštiklį. Tokį, kurio reklamoje žmonės glaudžia veidą prie patalynės ir atrodo, kad gyvenime neturi jokių problemų. Mano skalbiniai po jo kvepėjo gal pirmą valandą, o vėliau vėl atsirasdavo tas pats nemalonus kvapas – ypač rankšluosčiuose ir sportiniuose drabužiuose.
Gėda prisipažinti, bet kurį laiką galvojau, kad kalta tiesiog mūsų vonia. Maža patalpa, drėgmė, prasta ventiliacija. Tačiau vieną dieną draugė atėjo į svečius, paėmė iš vonios švarų rankšluostį rankoms ir mandagiai paklausė:
– Čia jis švarus?
Man užkaito veidas. Nes jis tikrai buvo ką tik išskalbtas.
Tą vakarą nusprendžiau išsiaiškinti, kodėl skalbiniai po plovimo vis tiek kvepia taip, lyg būtų pamiršti rūsyje.
Pirma klaida – per daug skalbiklio
Pirmas dalykas, kuris mane nustebino: daugiau skalbiklio nereiškia švariau. Aš ilgai dariau priešingai. Jei skalbiniai kvepia blogai, vadinasi, reikia įpilti daugiau. Atrodė logiška, bet iš tikrųjų tai tik pablogino situaciją.
Kai skalbiklio per daug, jis ne visada iki galo išsiskalauja. Ant audinio lieka plonas likučių sluoksnis, prie kurio vėliau limpa nešvarumai, prakaitas ir kvapai. Ypač tai jaučiasi rankšluosčiuose – jie tampa kietesni, blogiau sugeria vandenį ir greičiau ima dvokti.
Nuo tada pradėjau pilti mažiau skalbiklio, pagal instrukciją, o ne „iš akies“. Iš pradžių net buvo nejauku – atrodė, kad tiek mažai tikrai neišskalbs. Bet rezultatas nustebino. Skalbiniai tapo ne stipriau kvepiantys, o tiesiog švaresni.
Antra klaida – uždarytos durelės po skalbimo
Tada atėjo eilė pačiai skalbimo mašinai. Aš visada po skalbimo uždarydavau dureles. Atrodė tvarkingiau. Vonioje mažai vietos, atviros durelės trukdo, todėl užtrenki ir pamiršti.
Tik bėda ta, kad viduje lieka drėgmė. Būgnas, gumos, skalbiklio stalčiukas – viskas po truputį tampa puikia vieta nemaloniam kvapui. O paskui tas kvapas pereina į skalbinius. Ypač jei skalbiama žemoje temperatūroje.
Kai pirmą kartą rimtai atlenkiau gumą aplink dureles, norėjau apsimesti, kad nieko nemačiau. Ten buvo pilkšvų apnašų, plaukų, pūkų ir tokio kvapo, kuris labai aiškiai paaiškino mano rankšluosčių problemą.
Išvaliau gumą, išploviau skalbiklio stalčiuką, paleidau tuščią karštesnį ciklą. O po kiekvieno skalbimo pradėjau palikti dureles ir stalčiuką pravirus. Neplačiai, tik tiek, kad išdžiūtų.
Skirtumas pasijuto po kelių skalbimų.
Trečia klaida – skalbiniai per ilgai laukdavo
Dar viena mano nuodėmė buvo labai paprasta: skalbiniai dažnai laukdavo. Kartais nešvarių drabužių krepšyje, kartais jau išskalbti būgne. Ypač sportinė apranga, kojinės, rankšluosčiai. Viskas, kas drėgna ar prisigėrę prakaito, neturėtų gulėti uždaroje krūvoje kelias dienas.
Jei drėgnas rankšluostis kelias dienas mėtosi skalbinių krepšyje, stebuklo tikėtis neverta. Net geras skalbiklis po to turi kovoti ne tik su nešvarumais, bet ir su įsisenėjusiu kvapu.
Dabar turiu paprastą taisyklę: drėgnų daiktų į uždarą skalbinių krepšį nemetu. Pirmiausia juos pradžiovinu. O išskalbtus skalbinius stengiuosi ištraukti iš mašinos kuo greičiau. Jei žinau, kad neturėsiu laiko pakabinti, skalbimo net nepradedu.
Tai mažas įprotis, bet jis labai daug pakeitė.
Ketvirta klaida – viską skalbiau per vėsiai
Ilgą laiką beveik viską skalbiau trumpu ciklu ir žemoje temperatūroje. Taupiau elektrą, saugojau drabužius, skubėjau. Tokie skalbimai tikrai turi vietą, bet ne viskam.
Rankšluosčiams, patalynei, virtuvinėms šluostėms ir stipriau prisigėrusiems drabužiams kartais reikia karštesnio režimo. Žema temperatūra ne visada gerai susitvarko su riebalais, prakaitu ir bakterijomis, kurios sukelia kvapą. Todėl dabar skirstau skalbinius protingiau. Ne viską metu į vieną būgną ir nesitikiu, kad greitas režimas išgelbės visą gyvenimą.
Rankšluosčius skalbiu atskirai, neperkraunu mašinos ir nenaudoju per daug minkštiklio. Beje, su rankšluosčiais minkštiklis man tapo beveik nereikalingas – jie geriau išsiskalauja ir nebeįgauna to sunkaus kvapo.
Penkta klaida – per pilnas būgnas
Dar vienas mano „taupymo“ būdas buvo prikrauti skalbimo mašiną iki viršaus. Galvojau: vienas skalbimas vietoj dviejų, mažiau vandens, mažiau elektros, protinga. Tik skalbiniai taip neturi vietos normaliai judėti.
Kai būgnas perpildytas, vanduo ir skalbiklis nepasiekia visų audinių taip, kaip turėtų. Drabužiai trinasi vieni į kitus, bet neišsiplauna iki galo. O tada ir vėl – kvapas.
Dabar palieku vietos. Jei į būgną dar vos įkišu ranką virš skalbinių, vadinasi, per daug. Geriau du mažesni skalbimai nei vienas didelis, po kurio viską norisi skalbti dar kartą.
Kas galiausiai padėjo
Po kelių savaičių mano skalbiniai pagaliau pradėjo kvepėti normaliai. Ne taip, kaip iš reklamos, kur kvapas turėtų užpildyti pusę daugiabučio, o tiesiog švariai. Ir tai buvo geriausias rezultatas.
Man padėjo keli paprasti dalykai: mažiau skalbiklio, pravertos durelės po skalbimo, išvalyta guma ir stalčiukas, neperkrautas būgnas, greitesnis skalbinių išėmimas ir tinkama temperatūra tiems audiniams, kuriems jos tikrai reikia.
Dabar, kai ištraukiu rankšluostį ir jis kvepia gaiviai, vis dar prisimenu tą draugės klausimą: „Čia jis švarus?“ Tada buvo gėda. Bet gal kaip tik tos gėdos reikėjo, kad pagaliau suprasčiau: kartais skalbiniai dvokia ne todėl, kad skalbimo mašina bloga. Kartais ji tiesiog per ilgai kentė mūsų pačių įpročius.
